2021 5 kovo

L. Kancius: „Esu labai laimingas, kad startavau Dakare“

Laisvydas Kancius, pirmasis klaipėdietis ir pirmasis keturratininkas Lietuvos istorijoje, pradėjęs kovą Dakaro ralyje.

L. Kancius gimė ir užaugo Kelmės rajone, Kražių seniūnijoje, Kletiškės kaime, Danutės ir Leono Kancių šeimoje.

Pagrindinį išsilavinimą įgijo Albinavos pagrindinėje mokykloje, vidurinį – Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijoje.

Ją baigęs, 2003 m. įstojo į Klaipėdos universitetą.

Pagal išsilavinimą L. Kancius – statybos inžinierius, bendrovės „Laiska“, teikiančios statybos paslaugas, vadovas.

Su žmona Ingrida augina du vaikus.

Keturračiais susidomėjo ankstyvoje jaunystėje. Kelialapį į prestižines varžybas klaipėdietis iškovojo Andalūzijos ralyje.

Įžanginiame Dakaro etape – prologe, L. Kancius užėmė 12-ą vietą tarp 16 dalyvių.

„Esu labai laimingas“, – kirtęs finišo liniją emocijų netramdė klaipėdietis.

Prieš Dakaro ralį lenktynininkas davė interviu „iGo2Dakar“ internetiniam puslapiui.

– Kada prasidėjo Jūsų rimta sportinė lenktynininko karjera?

– Keturračiu važinėju gal net dešimt. Kokius septynerius metus dalyvauju vietinėse, bekelių varžybose. Oficialiose lenktynėse pradėjau rungtyniauti prieš dvejus metus, kai pirmą kartą buvo surengtas Lietuvos čempionatas.

– Pirmasis tarptautinis krikštas, tikriausiai buvo varžybose Lenkijoje, „Breslau“ lenktynėse?

– Tai buvo man pirmosios sudėtingiausios varžybos. Nepasisekė ten, vos pradėjus važiuoti patekau į avariją ir dėl patirtų traumų keliems mėnesiams teko stabdyti sportinę karjerą. Įvykis, trauma net sukėlė dvejonių kaip toliau bus, kaip toliau elgtis. Laikui bėgant viskas susidėliojo į vietas. Ryžtas, noras dalyvauti varžybose tik augo. Dakaro idėja ramybės nedavė jau kokius penkerius metus. Tiesiog nebuvo galimybės išbandyti save, neturėjau kelio knygos. Po surengto Lietuvos čempionato pradėjau įgyvendinti idėją.

– Ar patirties, įgytos Lietuvos varžybose, pakaks Dakaro ralyje?

– Sunku pasakyti. Kur dalyvavau, ten trasos, palyginti su Dakaru, daug trumpesnės. Mūsų maždaug 70-100 kilometrų. Lietuvoje svarbiau yra navigacinis tikslumas, tvarkingai važiuoti greičio ruože, o pats greitis nueina į antrą vietą. Dakare distancijos bus nuo 300 iki 500 kilometrų, reikės sėdėti ant motociklo po 6-10 valandų. Ir smulkios navigacinės klaidelės neturės didelės reikšmės. Prarastos 5 ar 10 min. nebus pagrindine esme. Didelę reikšmę turės fizinis pasirengimas, psichologinis nusiteikimas, technikos tvirtybė, kaip bus išvengta nelaimingų atsitikimų, technikos sugadinimo.

– Lietuvoje rungtyniavote su vienokiu keturračiu, o Dakarui rengėte visai kitą transporto priemonę.

– Kai jau realiai pradėjau galvoti apie Dakarą, persėdau ant kito keturračio. Tačiau tai irgi buvo visiškai standartinė technika, be patobulinimų, modifikacijų, su kuria nebuvo mąstoma apie aukštesnį lygį nei Lietuvos varžybos.  O Dakarui jau gaminome specialų keturratį. Procesas užtruko apie pusantrų metų. Man padėjo profesionali Čekijos komanda, kuri paprastą keturratį visiškai išardė ir iš esmės pagamino naują priemonę. Iš buvusios transporto priemonės beveik nieko neliko, nebent 60 proc. variklio ir tiek pat procentų rėmo. Visa kita – modifikuotos arba kitų pasaulio gamintojų detalės.

– O čekai – patikimi kompanionai?

– Čekai turi penkių Dakarų, penkių metų patirtį. Tai yra nemažai. Vertinu jų patirtį ir pasitikiu.

– To keturračio Lietuva nėra mačiusi?

– Buvau jį parsivežęs į Lietuvą. Paslapčia turėjau dvi-tris treniruotes Kairių kariniame poligone. Ir daugiau niekas jo čia nematė. Tai buvo pavasarį – gegužės mėnesį. Reikia suprasti, kad ta technika yra labai brangi. Ir negaliu sau leisti kiekvieną dieną su ja startuoti ar treniruotis. Keturratis buvo specialiai gamintas Dakaro raliui. Tiesiog turėjau keletą treniruočių, kad susipažinti su juo. Ir ant to keturračiu kitą kartą jau sėdau Andalūzijos ralyje. Po šio ralio technika buvo nugabenta į Čekiją ir iš šios šalies jį iškeliavo į Marselio (Prancūzija) uostą , kad būtų nuplukdyta į Dakaro ralį. Pandemija sujaukė planus. Dar rengiausi dalyvauti Merzūgos, Maroko raliuose tam, kad galėčiau išbandyti techniką smėlyje, kopose. Andalūzijos ralyje biraus grunto buvo minimaliai.

– Ar prieš ralį jaudinatės?

– Be jokių abejonių, kad jaudinuosi. Gal dar didesnė įtampa smaugė prieš Andalūzijos ralį, nes jo metu vyko atranka į Dakarą. Kai už pečių buvo du metai darbo, nesinorėjo, kad viskas nueitų perniek. Po Andalūzijos nuslūgo įtampa. Tačiau nesu ramus. Be to aplinkinių žmonių lūkesčiai sudaro papildomą psichologinį spaudimą.

„iGo2Dakar“ nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *