A. Černeckytė: „Su vilnietėmis norėsime pasikandžioti“

Kai Agnė Černeckytė pirmą kartą žaidė moterų lygos finale, jai buvo vos 15 metų. Tuomet Klaipėdos komanda vadinosi „Lemminkainen“, o finale buvo pralaimėta Kauno „Viči–Aisčių“ ekipai. 2010/2011 metų sezone epizodinį vaidmenį komandoje atlikusi krepšininkė mokėsi iš vyresnių komandos draugių žaidimo subtilybių ir sėmėsi neįkainojamos patirties. Praėjus dešimtmečiui nuo to finalo, A.Černeckytė vėl stos į kovą dėl čempionės titulo, tik šį kartą visiškai pasikeitusiu vaidmeniu ir nauju komandos pavadinimu.

Prieš dvejus metus moterų krepšinyje nutūpęs „Neptūnas“ praėjusiais metais dėl pandemijos ir nutraukto čempionato nespėjo sužaisti lemiamose kovose. Šį sezoną scenarijus kitoks – jau pirmadienį prasideda didžiojo finalo kovos.

 „Prieš finalą nuotaikos yra pačios geriausios, – nekantriai lemiamų kovų laukdama teigė komandos kapitonė. – Mes tikrai esame susikaupusios. Per daug nesiplėsiu, tiesiog abiems komandoms palinkėsiu sėkmės ir geros kovos finale“.

Pirmuoju smuiku komandoje griežianti klaipėdietė šiame sezone pelno po kiek daugiau nei 13 taškų, o šis rezultatas yra trečias visoje lygoje. Anot A.Černeckytės, „Neptūno“ komandos stiprybė yra vienybė, todėl kiek taškų pelno, ar kokią statistiką fiksuoja jai nėra svarbu. Svarbiausia – komandos rezultatai.

– Ar tikėjotės sąlyginai lengvai įveikti „Aistes-LSMU“ pusfinalyje?

– Reguliariojo čempionato rungtynėse niekada nesitikėdavome laimėti lengvai, tačiau pusfinaliui mes tikrai uoliai rengėmės ir mūsų trenerė Andra Gabalytė įdėjo visą širdį, kad rezultatas būtų toks, koks yra šiandien.

– Su Kauno komanda reguliariame čempionate pasidalijote po dvi pergales, o lemiamu metu „Neptūnas“ įveikė kaunietes visus kartus. Ar jūsų komanda jautėsi tvirčiau prieš pusfinalio seriją?

– Prieš pusfinalį jautėmės tvirčiau, nes pastarąsias dvejas rungtynes laimėjome prieš kaunietes gana dideliais skirtumais. Tai pridėjo papildomo pasitikėjimo savo jėgomis. Ir dar galiu pasidžiaugti, kad tose rungtynėse mūsų komandoje atsirado ramybė, kurią mums viso sezono metu bandė perduoti trenerė.

– Kokie jausmai užplūdo nugalėjus „Aistes-LSMU“ ir patekus į finalą?

– Smagu, kad į antrąsias pusfinalio rungtynes atėjo visa „Neptūno“ vadovybė, mes tikrai to norėjome, jausmas buvo tikrai nerealus. Tačiau dar labiau norėjome nugalėti ir įrodyti tiems žmonėms, kurie mumis netikėjo. Pirštais nerodysiu kas netikėjo ir nenorėjo, kad laimėtume, bet mes įrodėme priešingai. Tikrai nuoširdžiai didžiuojuosi savo komanda.

– Kaip apskritai vertini sezoną?

– Sezonas tikrai nebuvo lengvas. Viskas buvo kaip amerikietiškuose kalneliuose, tai kildavom aukštyn, tai leisdavomės žemyn. Tačiau sezonas dar nesibaigė ir liko galutinis tikslas. Kadangi dabar turiu progą, norėčiau labai padėkoti visai „Neptūno“ vadovybei, savo komandos draugėms, trenerėms Andrai, Irmai ir Laurynui, kurie su mumis tikrai nuoširdžiai dirbo ir buvo nuostabūs. Svarbiausia, kad visu tuo sunkiu laikotarpiu mes išlikome vieningi ir nepasidavėme.

– Kaip pasikeitė komandos veidas, žaidimas pasikeitus treneriams?

– Atvirtai nenorėčiau kalbėti šiuo klausimu, bet žinote, yra daug žmonių, kurie šneka ir kurie daro, tai aš labiau pasitikiu tais, kurie daro savo darbą. Vienas žmogus man sezono pradžioje pasakė: „Skaičiai viską pasako“. Dabar pažiūrėjus į rezultatą galiu tik pritarti tiems žodžiams ir tam žmogui. A. Gabalytė – trenerė dar neturi tokio didelio žinių bagažo, tačiau mes visos ja labai tikėjome, o ji tikėjo mumis. Norėčiau jai palinkėti, kad ji ir toliau puikiai darbuotųsi, siektų skambių ir gražių pergalių.

– Kur yra jūsų komandos stiprybė?

– Visi sunkumai, kurie mus lydėjo nuo sezono pradžios, mūsų komandą sustiprino ir suvienijo. Sukūrėme labai gerą atmosferą drabužinėje, o rezultatai aikštėje atspindi drabužinės chemiją ir reikalus. Kiekviena žaidėja dėl komandos stengiasi atsiduoti 100 procentų  tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Todėl manau, kad mūsų stiprybė ir yra pačiame žodyje „komanda“, nes be viena kitos palaikymo nebūtume, kur esame šiandien.

– Sezono pradžioje komandos viduje buvo daug problemų, pasikeitimų, pykčių. Kaip jums pavyko išlikti vieningomis?

– Žinote, mes komandoje turime tokią Rūtelę, ji visada palaiko, pataria ir suvienija mus. Tuo metu aš jai paskambinau ir pasakiau, kad nuoširdžiai tikiu šita komanda, mes tikrai galime toli eiti. Kiekviena komandos narė turi savo stiprybę. Nesvarbu kiek mūsų yra: penkios, šešios ar septynios. Ir labai džiaugiuosi, kad mes įrodėme tai ir šiai dienai esame finale.

– Šiame sezone prieš „Kibirkštį-MRU“ dar niekam nepavyko laimėti ir jos yra laikomos finalo favoritėmis. Ar tikite, kad galite nugalėti šią komandą?

– „Kibirkštis-MRU“ yra gerai sukomplektuota komanda, tačiau norėtųsi pasikandžioti, duoti joms gerą kovą. Nesakau, kad mes tikrai laimėsime, bet labai norėtųsi geros kovos.

– Antrą sezoną dirbi su Andra Gabalyte. Kaip tau atrodo jai sekasi susitvarkyti su žaidžiančiosios trenerės pareigomis?

– Tiesą sakant, jau praėjusiame sezone norėjau baigti krepšininkės karjerą, tačiau A. Gabalytė paskambino man ir pasakė, kad bus žaidžiančioji trenerė, o mane norėtų matyti komandoje. Tiek už aikštelės ribų tiek ir aikštelėje mes esame geros draugės. Mačiau kaip jai sunku, mačiau kaip pergyvendavo ir stresuodavo dėl mūsų. Galiu pasakyti, kad ji į viską žiūri labai profesionaliai ir įdeda labai daug darbo. O mes geriausiai galėdavome atsidėkoti jai savo darbu aikštelėje. Prisipažinsiu, kad tikrai esu degtukas ir su manimi nėra lengva dirbti ir džiaugiuosi, kad ji mane supranta ir turi kantrybės. Manau, kad ateityje A. Gabalytė bus puiki trenerė.

– Esi viena iš vyriausių komandoje. Ar daliji patarimus jaunesnėms kolegėms?

– Kažkokių specialių patarimų nedaliju, kadangi esu komandos kapitonė, turiu jas palaikyti ir padėti, kai to labiausiai reikia. Stengiuosi jaunesnėms žaidėjoms suvokti, kad geri rezultatai ateina sunkiai dirbant.