Š.Giršovičius: „Treneris – savotiškas futbolo režisierius“

Futbolui save pašventęs Šenderis Giršovičius, didžiausia gyvenimo vertybe laiko – moterį, žmoną, šeimą.

Šeima – didžiausia vertybė

– Gerbiamas treneri, kokį vaidmenį Jūsų gyvenime vaidina moteris?

– Atsakysiu stačiokiškai – neoriginaliai: moteris – antroji vyro gyvenimo pusė. Vyras ir moteris – būtinos puselės, be kurios nebūtų man didžiausių vertybių – šeimos, vaikų.

– Ar išvykus iš stadiono, futbolas užleidžia pozicijas jūsų širdyje?

– Taip ir yra. Futbolas, tai tik mano saviraiškos sritis, kuri man, lyg aktoriui – scena, kurioje galiu realizuoti save, atnešti džiaugsmo tūkstančiams gerbėjų. Futbolu gyvenu nuo mažens, ir gyvensiu juo – kiek Dievas duos, leis sveikata. O šeima teikia didelį impulsą dirbti mylimą darbą. Ar sportas gali būti aukščiau už šeimą? Ne. Tai net nediskutuojama.

Geros varžybos pakylėdavo mane, namo grįždavau geros nuotaikos. Po blogų rungtynių, nenuvertindamas aplinkinių žmonių, niekas geriau mano nesėkmės nesuprasdavo nei žmona. Apskritai, bet kuriuo atveju remdavausi į šeimą. Man žmona Roma buvo pirmoji pagalbininkė. Turiu tris dukras – Gretą, Orintą, Giną, žentų, būrelį anūkų. Gal kas iš mažųjų taps futbolininku.

Lemtingi trenerio žodžiai

– Gerbiamas Šenderi, kada pajautėte, kad turite trenerio gyslelę?

– Nuo mažens. Būdamas 8-10 metų vaiku, kartais į futbolą pažvelgdavau ne kaip žaidėjas. Kuo toliau, tuo daugiau ne vien kovodavau aikštėje, bet ir analizuodavau žaidimą. Ta pasąmonė, ko gero, man sutrukdė tapti tokiu futbolininku, kokiu specialistai, futbolo mėgėjai tikėjosi mane išvysti. Aš tik žaidžiau. O kaip, tegul apie mano talentą sprendžia kiti. Gal rungtyniavau neblogai, nes kvietė ukrainiečiai į Lvovo ASK, rusai – į Maskvos CSKA, taip pat SSRS jaunių rinktinę. Pasiekti aukštumų sutrukdė ir kitos priežastys. Dėl Sibiran ištremtų tėvų, man, politinių tremtinių sūnui, buvo užkirsti keliai į užsienį. Šviesaus atminimo treneris Romualdas Dambrauskas, tuomet treniravęs „Atlantą“ man kartą pasakė, kad galiu būti treneriu. Nors man labai keistai nuskambėjo ši pranašystė, tačiau tai labiau paskatino siekti tikslo. Kai patyriau sunkią traumą, šis žinomas ir gerbiamas futbolo specialistas, kol pasveiksiu, pasiūlė surinkti vaikučių būrį ir juos treniruoti. Džiaugiuosi, kad iš to būrio vėliau išaugo žinomu žaidėju tapęs Rolandas Navikas.

– Daugelis stebisi, kad jūs trenerio pareigose buvote laimės kūdikis, beveik visos komandos užimdavo aukštas vietas.

– Treneris – savotiškas režisierius, meno kolektyvo vadovas, o komandos žaidėjai – lyg aktoriai, atlikėjai. Nežinau, ar esu laimės kūdikis, tačiau visur, kur buvau, džiaugiausi darbu, galimybe alsuoti futbolu. Geri prisiminimai sieja su „Kauno“ klubu. Du kartus šią komandą atvedžiau į čempionų sostą, vėliau trejus metus dirbau sporto direktoriumi. Apie visas komandas, su kuriomis mane suvedė gyvenimas, galiu kalbėti tik šiltai: apie Vilniaus „Žalgirį“, kuriame turėjau progos žaisti, Tauragės „Taurą“, Klaipėdos „Sirijų“, Kauno „Inkarą-Grifą“, Šiaulių „Karedą“, kuriuos treniruodamas džiaugiausi ne viena malonia akimirka.

Pagarba kitiems ugdytojams

– Kokiais principais vadovaujatės sukdamasis futbolo pasaulyje?

– Kai išmoksime gerbti vienas kitą – bus viskas nuostabu. Gerbiu visus futbolo trenerius. Koks vieno ar kito specialisto lygis – ne man spręsti. Dievas nedavė teisės mokyti kitus: „Daryk taip ar kitaip“. Laikausi nuostatos nesikišti į specialistų darbą. Jei kuris treneris paklausia, niekuomet neatsisakau patarti. Galiu pasidžiaugti, kad man pavyko laimėti aukso medalių, į Lietuvos rinktinę paruošti didelį būrį futbolininkų, tačiau, nežinau, ar man pasiseks kitą kartą, kitame etape. Veža mus, trenerius, mokytis į Italiją, Ispaniją: „Žiūrėkite, mokykitės, semkitės patirties“, tačiau kartais rajono komandos trenerio darbe pamatai tiek įdomybių, kiek jų niekur negausi. Jis yra laisvas kūrėjas, dirbantis be įtampos treneris. Kada žmogus kažką pasiekia – tuomet, kada yra laisvas, o ne tada kai jį ragina turtingi klubo savininkai. O pradedantiesiems strategams arba norintiems jais tapti patarčiau paklausti savęs: „Ar pasiruošęs pralaimėti?“

– O Jus?

– Pralaimėjimą priimu, kaip gėrį. Nesėkmė duoda peno mąstyti, analizuoti, postūmį kitose varžybose žaisti geriau. Jei kiekvieną pralaimėjimą priimčiau kaip nelaimę – mano dienos būtų suskaičiuotos. Todėl po nesėkmingos dienos, kitą rytą atsikėlęs, stengiuosi neprisiminti vakardienos. Turime žiūrėti į priekį. Ar atkreipėte dėmesį, kai po nuožmiausių rungtynių užsienyje, kuriose teisėjai net nesutramdydavo aistrų, profesionalai dėkoja vienas kitam už varžymąsi, keičiasi marškinėliais – lyg akimirka atgal nebuvo pykčio, emocijų. O pas mus persirengimo patalpose rungtynėse tęsiasi – žaidėjai keikiasi, niršta, spardo niekuo dėtas sienas ir į šuns dienas siunčia varžovus.

Klaipėda turi aurą

– Kokiais keliais kelmiškis atklydo į Klaipėdą?

– Po tarnybos armijoje buvau pakviestas į „Žalgirį“. Po itin sėkmingų varžybų su Rygos „Daugava“ vienuolike, į kurios vartus įmušiau tris įvarčius iš keturių, varžovai mane paviliojo į Latviją. Kai Rygoje patyriau traumą ir grįžau į Lietuvą, buvau niekam nereikalingas. R. Dambrauskas pakvietė mane į mūsų visų miestą. Nuo tol uostamiestyje ir likau – gyvenu jame beveik 50 metų. Galiu šiandien pastebėti, kad tuometinei Klaipėdai pasisekė su miesto vadovu. Vykdomojo komiteto pirmininkas Adolfas Žalys kiekvienai sričiai vadovauti subūrė daug asmenybių, tarp kurių buvo Valentinas Greičiūnas, Michailas Gusiatinas. Pirmininko pastangomis Klaipėda gali džiaugtis turinti treką, vadovas negailėjo lėšų, kai „Atlanto“ pakilimo laikais stadione reikėjo įrengti labai brangią švieslentę.

– Šiais metais sukako 30-metų „Sirijaus“ pergalėms šalies futbolo čempionate ir Lietuvos („Tiesos“) taurės turnyre. Kokie prisiminimai išliko iš tų laikų?

– Mažai kas žino, kad „Sirijaus“ gamyklos vadovas Petras Kravtas savo laiku buvo geras futbolininkas, Mažeikių „Atmosferos“ puolėjas. Todėl su juo pavyko lengvai susitarti dėl to, kad remtų naują komandą. Buvo įdomūs laikai, futbolininkams buvo sudarytos sąlygos iki pietų dirbti gamykloje, kad vakarop galėtų treniruotis. Vienu metu paskaičiavome, jog Lietuvos nacionalinėje rinktinėje žaidė septyni buvę „sirijiečiai“. Pergalės kalba pačios už save. Tą laikmetį aš vadinu epocha.

– Pastaraisiais metais Giršovičiaus pavardė siejama su „Rosos“ komandos pavadinimu. Kas paskatino burti šį klubą?

– Kai atsirado daugiau laisvo laiko, sumojau, kad neprošal būtų įkurti komandą, kurioje galėtų futbolą žaisti įvairūs įvairaus meistriškumo jaunuoliai. Ir projektas pasiteisino – į kitas komandas nepatenkantys futbolininkai galėjo save atskleisti „Rosoje“. Kol kas nežinau, ar ši komanda bus kitais metais, nes patys matote, kas pasaulyje, Lietuvoje yra. Jei padėtis normalizuosis, vienuolikė liks, jei ir toliau situacija liks neaiški, tai tada neaišku ir dėl „Rosos“.