Istorijos puslapius pavarčius: 1995-ieji – R. Lupeikio triumfo metai
Aukštaitis, gyvenantis Klaipėdoje, Remigijus Lupeikis dramą 1995 metų pasaulio dviračių treko čempionato grupinėse lenktynėse prisimena, lyg ji būtų buvusi prieš keletą dienų.
Tąkart, prieš 25-erius metus, jis Kolumbijoje tapo planetos vicečempionu. Ši sėkmė neliko nepastebėta. Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas R. Lupeikį ir jo trenerį Narsutį Dumbauską Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinais, o Lietuvos tautinis olimpinis komitetas paskelbė uostamiesčio dviratininką geriausiu metų sportininku, įteikė „Šaulio“ skulptūrą.
Neabejotinai geriausiu jis buvo pripažintas ir Klaipėdoje.
R. Lupeikis, prisiminęs varžybas Pietų Amerikoje, teigė, kad pasaulio čempionatai – tai didelė loterija, kas ištraukia laimingą bilietą, tas ir laimi.
„Kolumbijoje varžybos prasidėjo 9 valanda ryto, Lietuvoje tuo laiku buvo 16 valanda, – 25-erių metų įvykius prisiminė R. Lupeikis. – Grupinėse lenktynėse kovoti panoro 40 dviratininkų. Treke rimtai nebuvau kovojęs 3-4 metus, buvau primiršęs ne tik tokių lenktynių taktiką, bet ir savo važiavimo stilių. Be to nieko nežinojau apie varžovus. Iki starto kaip niekada labai jaudinausi.“
R. Lupeikis su treneriu apie medalį negalvojo, planavo patekti į dešimtuką. Jau po pirmųjų kilometrų, nors kova buvo labai atkakli, klaipėdiečiui išgaravo jaudulys, grįžo pasitikėjimas savimi.
Dalyvių laukė 120 ratų – 39 km 960 m. Dviračių sporto profesorius N. Dumbauskas, aptaręs su auklėtiniu galimus kovos variantus, patarė lenktyniauti susikaupus, nesiblaškyti, iš pradžių nesiveržti į priekį, tačiau nepražiopsoti ir varžovų atakų. Tačiau lenktynėse sulaukta kitokio scenarijaus. Po vieno tarpinio finišo R. Lupeikis su Ukrainos, Kazachstano ir Naujosios Zelandijos dviratininkais nuo grupės atitrūko visu ratu.
Tačiau bėglius ėmė atkakliai vytis italas Silvio Martinellis ir 1992 m. pasaulio profesionalų čempionas šveicaras Bruno Risis.
Klaipėdiečio jėgos seko, o pagal tarpiniuose finišuose surinktus taškus R. Lupeikio rezultatas buvo penktas. Tarp lyderių jam nebuvo jokių galimybių įsiterpti, teko toliau važiuoti grupėje.
„Sumojau, kad neverta plėšytis, o reikia taupyti jėgas finišui. Sumanymą pavyko įgyvendinti“, – džiaugėsi sidabro medaliu apdovanotas N. Dumbausko ugdytinis.
R. Lupeikis – uteniškis. Svajojo būti lengvaatlečiu, slidininku. Dviračiais „užsikrėtė“ 1981-aisiais. Treneris Vilius Jankauskas paprašė Arūno Čepelės, kad jis į treniruotes pakviestų savo draugą.
R. Lupeikiui minti pedalus patiko, tik nepatikdavo, kad reikėjo treniruotis su vyresniais, kurie neleisdavo jam laimėti varžybų. O dar nebuvo fiziškai tvirtas, todėl teko laukti savo valandos.
Situacija pasikeitė, kai pradėjo mokytis ir sportuoti Panevėžio internatinėje sporto mokykloje.
1984-ųjų gruodį uteniškis pateko į N. Dumbausko grupę, atvažiavus į Klaipėdą, prasidėjo draugystė su treku.
Pajūryje R. Lupeikis įleido gilias šaknis ir mūsų mieste gyvena iki šiol.
