2021 28 lapkričio

A. Kasputis pasigrožėti Baltijos jūra iš Prancūzijos grįžta keletą kartų per metus

Klaipėdietis dviratininkas Artūras Kasputis jau 26 metus dirba Prancūzijoje.

Vienas tituluočiausių visų laikų Lietuvos dviratininkų Klaipėdą kasmet aplanko po keletą kartų.

Dešimtkart Lietuvos čempionas A. Kasputis 1994-2002 m. atstovavo Prancūzijos „Casino“ profesionalų klubui, o nuo 2003-iųjų yra „AG2R La Mondiale“ komandos vienas iš šešių sporto direktorių.

53-ejų klaipėdietis yra ir Lietuvos dviračių rinktinės vyr. treneris, dabar nemažą dėmesį yra sutelkęs Tokijo olimpinėms žaidynėms.

– Prancūzijoje dirbate jau 26 metus, iš jų septyniolika esate komandos sporto direktorius. Darbų daug, atsakomybė didelė, tikriausiai, nėra kada ir į Klaipėdą sugrįžti?

– Nesu iš tų emigrantų, kuris išvažiavo ir pamiršo savo gimtinę. Klaipėdą visada aplankau po kelis kartus per metus. Pernai buvau ir savo trenerio, kuriam birželio 21-ąją sukako 82-eji, dokumentinio filmo „Narsutis Dumbauskas. Dviračių sporto profesorius“ pristatyme, susitikau su savo buvusiais treniruočių draugais.

Su treneriu dažnai pasimatyti netenka. Tačiau, kai tik būnu Klaipėdoje, tai maloniai su treneriu susitinku per jo gimtadienį. Mūsų tarpusavio santykiai išliko geri iki šių dienų.

– Iš Lietuvos išvažiavote 1994-aisiais, ar gerai įsikūrėte?

– Įsikūriau Savojos regione, Šamberi mieste, čia yra ir mūsų komanda „AG2R La Mondiale“. Šamberi miestas yra Prancūzijos pietryčiuose, 55 km į šiaurę nuo Grenoblio. Savojos regionas labai gražus, aplinkui kalnai, visur žalia. Žiemą daug sniego. Prancūzijos regionas man pakeitė Lietuvos aplinką. Klaipėdoje galiu grožėtis jūra, o sugrįžęs į Šemberi – Alpėmis.

– Anksčiau sakėte, kad gimtinė – Lietuva, o darbovietė – Prancūzija, o kaip dabar?

– Lietuva buvo ir liks gimtinė, jos niekas nepakeis. Šiais laikais, manau, be didelių problemų galima dirbti bet kurioje Europos Sąjungos šalyje. Kiekvienas pagal galimybes gali pasirinkti, kur jam maloniau ir geriau keliauti ar gyventi.

– Kone tris dešimtmečius dirbate toje pačioje komandoje, esate nepakeičiamas?

– Per ketvirtį amžiaus tapau vienu komandos senbuvių. Darbe būna visko: ir gerų rezultatų, sėkmių, bet ir nesėkmių. Mano pareigos nėra trenerio, esu komandos sporto direktorius. Dviračių sporte nėra taip, kaip futbole ar krepšinyje, kur treneriai keičiasi kone kas metus.

Dviračių sporte sporto direktorių pagrindinės pareigos – kai komanda, kurioje nuo 20 iki 30 žmonių, išvyksta į lenktynes. Tada mūsų rankose – visas kolektyvas: sportininkai, aptarnaujantis personalas. Turime išspręsti visas problemas, jeigu jos tik atsiranda.

Pasitaiko, kad nežinai, dėl kokios priežasties jos iškilo, tada reikia rasti išeitį iš bet kurios situacijos. Mano pareigos per lenktynes būna daugmaž tos pačios: esu atsakingas už taktiką, per varžybas stebiu sportininkus, kurie dalyvauja pabėgimuose. Tačiau, jeigu būna atsilikusiųjų, reikia aptarnauti ir juos – tą dieną jiems nėra darbo, bet komandai jie bus naudingi vėliau.

– Prancūzijoje atsidūrėte būdamas dviratininku, ar ir ten karjera buvo tokia įspūdinga, kaip ir treniruojantis Klaipėdoje?

– Tada buvo visai kiti laikai. Treniruojantis Lietuvoje pagrindinis tikslas buvo pasaulio čempionatai, olimpinės žaidynės, kur dalyvaudavo mėgėjai. Tada mėgėjų ir profesionalų lenktynės vykdavo atskirai, olimpinėse žaidynėse profesionalai negalėdavo dalyvauti. Ir tik per Atlantos olimpines žaidynes jiems buvo leista kovoti dėl medalių kartu su mėgėjais.

Penkis kartus dalyvavau „Tour de France“ daugiadienėse lenktynėse, triskart – „Vuelta Espana“, vieną kartą – „Giro d’Italia“, bet jų nebaigiau. Profesionalų sportas – tai prekė, komandos stengiasi reklamuoti savo rėmėjus ir siekia kuo geresnių rezultatų. Kone visos lenktynės yra komercinės, išskyrus olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus. Per sezoną būna apie 70-90 startų. Mano profesionalo karjera tęsėsi 10 metų, buvo visko: ir pergalių, ir nesėkmių, ir traumų.

– Ar galite teigti, kad, dalyvaudamas profesionalų dviračių sporte, susikūrėte sau gerą gyvenimą ir ateityje jums nereikės vargti?

– Taip nesakau. Dviračių sporte nebūna milijoninių kontraktų, kaip krepšinyje, tenise, futbole ar dar keliose sporto šakose. Mūsų sportas nėra gerai apmokamas. Reikia daug dirbti. Yra tik keletas paties aukščiausio lygio sportininkų, su kuriais pasirašomas milijono ar didesnės sumos kontraktas.

– Prisiminkite Seulą, kai tapote olimpiniu čempionu 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse, kiek metų ėjote šio titulo link?

– Devynerius. Sportuoti pradėjau nuo 1980-ųjų pas trenerį Vladimirą Kolesnikovą, o pačias svariausias pergales pasiekiau, vadovaujant N. Dumbauskui.

Tikrai teko nemažai išlieti prakaito. Ne vienam sportininkui olimpinės žaidynės – tarsi koks sapnas, o jose iškovoti medalį – nereali svajonė. Nė vienose varžybose, kol nekirsdavau finišo linijos, nelaikydavau savęs lyderiu.

Olimpiniame Seulo treke buvo didelė fizinė ir psichologinė įtampa. Finalinė kova dėl aukso medalių su tuomet Vokietijos demokratinės respublikos (VDR) kvartetu buvo ypač atkakli nuo pat pirmųjų iki paskutiniųjų distancijos metrų. Mums pergalę lėmė tik dešimtosios sekundės dalys. SSRS komandą sudarė Klaipėdos ir Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) dviratininkai. Siekiant kelialapio į Seulą, mums reikėjo laimėti SSRS čempionatą. Tai mes ir padarėme Krylatskojės olimpiniame dviračių treke.

– Ar dabar palaikote ryšį su buvusiais komandos draugais?

– Jau dešimt metų po nelaimingo atsilikimo tarp gyvųjų nebėra Dmitrijaus Neliubino iš Sankt Peterburgo. Su Viačeslavu Jekimovu, kuris yra sukūręs šeimą su mūsų dviratininke Jolanta Polikevičiūte, susitinkame per pasaulio, Europos čempionatus. Dabar jis yra Rusijos dviračių sporto federacijos prezidentas ir pastarąjį kartą matėmės 2019-aisiais Anglijoje. Su Gintautu Umaru daug bendravome per dokumentinio filmo apie N. Dumbauską pristatymą.

– Kaip dabar vertinate savo trenerį, kuris su jumis dirbo kaip su tikrais profesionalais – principingai, vertė griežtai laikytis sportinio režimo?

– Treniruojantis buvo visko. Juk buvome jauni, daug ko norėjosi. Mano nuomone, N. Dumbauskas buvo tikras dviračių sporto profesorius, anksčiau tokių žmonių buvo tik vienas, kitas. Nežinau, ar dabar yra tokių. Jeigu yra, tai jų darbo metodai kiti. Kai buvome visi kartu ir rengdavomės pasaulio čempionatams, olimpinėms žaidynėms, prakaitas tiesiog upeliais liejosi. Treniravomės, negailėdami savęs. Pasiektos pergalės su kaupu atpirko visus vargus. Esu įsitikinęs, kad mūsų darbas buvo dar rimtesnis ir sunkesnis nei profesionalų.

– Dalyvavote trijose olimpinėse žaidynėse, kurios iš šių jums padarė didžiausią įspūdį?

– Žinoma, pirmosios Seule. Tik per olimpines žaidynes visų sporto šakų atstovai susirenka į vieną vietą – į olimpinį kaimelį. Prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo galima ne kartą susitikti su sporto įžymybėmis, olimpiniais čempionais, pasaulio rekordininkais ir su jais pabendrauti. Olimpinės žaidynės – tai paties aukščiausio lygio varžybos.

– Lietuvoje dabar nėra dviratininkų, kurie sudarytų komandinį persekiojimo kvartetą, ar tikite, kad kada nors jis bus išugdytas?

– Laikas bėga ir jo sugrąžinti atgal niekas negali. Sunku pasakyti, kas gali būti po penkerių ar dešimties metų. Gyvenimas keičiasi, viskas tobulėja. Gali būti kažkas panašaus, bet bus kitaip.

– Sėkmingai rungtyniaudavote ir treke, ir plente, kur buvo mieliau?

– Ir ten, ir ten buvo įdomu, tai du skirtingi dalykai. Trekas – tai greitis ir ištvermė: 4 km komandinių persekiojimų lenktynių kvartetas distanciją įveikia greičiau nei per 4 min, grupinės lenktynės trunka iki 1 valandos. Plentas – tai didžiulės ištvermės reikalaujančios lenktynės. Kai kurios jų, kai etapai būna po 250-300 km, trunka ir iki 8 valandų.

– Anksčiau „AG2R La Mondiale“ komandoje buvo ir Lietuvos dviratininkų, klaipėdiečių: Linas Balčiūnas, Tomas Vaitkus, Gediminas Bagdonas. O dabar nėra nė vieno.

– Šiuo metu nėra tokio lygio Lietuvos jaunųjų sportininkų, kurie galėtų patekti į profesionalų komandą. Buvo kartos, kada dviratininkai pakildavo iki profesionalų lygio, todėl jie ir buvo pakviesti į mūsų komandą.

– Esate ir Lietuvos nacionalinės dviračių rinktinės vyr. treneris, ar nenusiviliate, juk būkim atviri: reikalai nėra geri?

– Žinoma, liūdna. Tie dviratininkai, kurie dalyvauja elito varžybose, jiems jau daugiau nei 30 metų ir jų karjera baigiasi. Tačiau žemė sukasi, manau, laikui bėgant ateis jaunimas, kuris vėl papildys profesionalų gretas.

– Ar tolesnį savo gyvenimą galvojate susieti su Lietuva, ar su Prancūzija?

– Nežinai žmogus, kaip gali susiklostyti gyvenimas po metų, penkerių ar dešimties.

A.Kaspučio sportinė karjera

Seulo olimpinis dviračių treko čempionas 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse.

Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvis.

1985 m. pasaulio jaunimo dviračių treko čempionas 3 km individualinėse persekiojimo lenktynėse ir trečiasis prizininkas 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse.

1987 m. pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojas.

1992 m. pasaulio profesionalų čempionato bronzinis prizininkas 5 km individualinėse persekiojimo lenktynėse.

Kalbino Marytė Marcinkevičiūtė (ltok.lt)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *