V. Lekevičius: „Visus Klaipėdos miesto padėkos raštus sudeginau“

Interviu su Vaciu Lekevičiumi žiniasklaidininkams yra patys lengviausi. Pasakius kodinį žodį „Atlantas“, nebereikia daugiau galvoti klausimų – lieka tik klausytis. Tad pokalbyje su V. Lekevičiumi nebuvo klausimų. Buvo vien šiam klubui sveikatą atidavusio futbolo entuziasto monologas.

 „Jei atvirai, tai šis „Atlantas“ buvo ne tas tikrasis „Atlantas“. Kas seka istoriją, žino, kad tikrasis „Atlantas“ tapo „Sirijumi“, kuris vėliau dingo, o dabartinis „Atlantas“ kilo iš buvusio „Granito“, vėliau tapusio „Aru“.

„Čia joks aleliuja „Atlantui“, čia aleliuja „Granitui“. Sėdėdamas kalėjime liepiau „Aro“ klubą pavadinti „Atlantu“. Anais laikais „Granito“ vadovas Vytautas Vilčiauskas pakvietė į šią komandą. Taip ir užsikabinau kilpą ant kaklo. Pažaidus porą varžybų, komandoje neliko pinigų. O neseniai į Klaipėdą atvykęs gyventi, norėjau miestui įrodyti – įkūriau prestižinę komandą. Norėjau įrodyti prieš Vladimirą Romanovą, prieš banditus. Galvojate, mušiausi, daužiausi dėl „pokazuchos“, galvojate man tai patiko? Mušiausi su banditais dėl neteisybės. Nieko nesigailiu, daug padaryta, daug visko buvo gero, emocijų, nemigo naktų, kalėjimas“.

 „Laikiau „Atlantą“ iki paskutinio. Vis tikėjausi. Neskubėjau sudėti ginklų. Kalbėjausi su visu pasauliu. Važinėjau, ieškojau kur pinigų surasti. Buvo žadėję, net sutartį buvau pasirašęs. Dar domėjosi ukrainiečiai. Tačiau taip gavosi, kad atėjo paskutinė diena. Prieš šią akimirką šiandieninis Klaipėdos futbolo federacijos prezidentas Rimantas Žvingilas suvedė su dabartiniu „Atlanto“ savininku Vidu Adomaičiu. Dar vis tikėjausi. Kai grįžau iš atostogų kelionės, supratau, kad viskas. Kadangi V. Adomaitis dar domėjosi, tai nulėkiau į Kauną ir šitame mieste sutvarkėme dokumentus“.

 „Kada buvo geriausi „Atlanto“ laikai, kada pats buvau treneriu, kai blizgėjo medaliai, nuo tada prašiau, kad miestas klubą remtų normaliai. Padarytų komandai vadinamą „padą“, kad normaliai stovėtume ant kojų. Žadėjo, žadėjo: „Oi, Vaciukai, jo jo“… Po to į savivaldybę jau vaikščiojo Klaipėdos futbolo federacijos prezidentu tapęs Romualdas Jonaitis. Buvo prašoma, kad „Atlantui“ skirtų bent 300 tūkstančių eurų. Kiek ten buvo iš savivaldybės reikalavimų: kriterijai, pasiekimai, kiek renkasi žiūrovų. Kiek buvo popierių prirašyta, o atsimušėme lyg į sieną. Geriausias buvo miesto vadovų – mero Vytauto Grubliausko ir Administracijos direktoriaus Sauliaus Budino teiginys: „Nepyk, „krepšinis“ – socialinis reiškinys. Ir pagal kokius kriterijus jie skirsto pinigus, į ką jie atsižvelgia? Į mano veidą, ar į mano šikną? Nežinau“.

„Pasitraukiau iš „Atlanto“, viską atidaviau R. Jonaičiui. Galvojau, kad klube nelikus mano veidui, pasikeis situacija. R.Jonaitis vaikščiojo į savivaldybę. Gelbėdamas „Atlantą“ nusimovė kelnes, įlindo į skolas. Ir kas iš to? Supratau, kad ne esmė žmoguje, čia pasirodė miesto požiūris į futbolą. Kai Lietuvos futbolo federacijos tikrasis vadovas Julius Kvedaras mus iš aukščiausios lygos išmetė į 2-ąją lygą, Klaipėdoje susibūrė kita komanda. Pagal naujo klubo sumanymą, klubo rėmėju galėjo būti kiekvienas, kas mėnesį skirsiantis po tris tūkstančius litų. Tikriausiai galvojo, V. Lekevičiaus ir „Atlanto“ nėra aukščiausioje lygoje, į „Klaipėdos“ rungtynes plūs minios žiūrovų, parduosime bilietus, klestėsime ilgai ir laimingai. O ir tie „verslininkai“ vieną mėnesį davę, antrą mėnesį davę, trečią mėnesį jau nebelinkę duoti tų trijų tūkstančių litų. Ir stop „Klaipėdos“ komandai“.

„Šviežiausias pavyzdys – futbolo klubo „Neptūnas“, kuris pasinaudojo tuo, kad nebėra tokio „Atlanto“, koks buvo. Iš ko jis gyvens? Duos kas jam pinigų? Niekas neduos. Vienintelė šio klubo viltis gauti iš miesto kišenės. Muilins, kad miestui reikia futbolo. Na, gal ir užmuilins valdžiai akis. Jeigu duos miesto valdžia pinigų – bus „Neptūno“ futbolo klubas, neduos valdiškų pinigų – neliks futbolo. Kodėl savivaldybė negalėjo finansuoti tada, kai buvo normalus klubas. Ne tik finansuoti, bet ir dalyvauti valdyme, gal net jį perimti tą valdymą? Bet niekam neįdomu. Tai esu sakęs milijoną kartų“.

„Klubas be stadiono, be bazės, be namų – tik parodija. Ką dabar pučia su „Neptūnu“ – tai tik juokas. Visą tą turint, ir dar turint maitinimo, relaksacines patalpas, tada galima kalbėti, kad tai A lygos klubas. Kai to neturi, esi mėgėjų klubas“.

 „Klausia: ar neskauda širdies, matant, kas vyksta su „Atlantu“ šiandien? Aišku, kad skauda, ašaros rieda. Klausia žmonės, ar paimtum „Atlantą“? Na, sakykime, paimčiau. Ir ką aš daryčiau? Gryna bala. Stadiono nėra, bazės nėra, nieko nėra, ir vėl į tą š… lipti, vėl naktimis nemiegoti. Kai patenki į Europos futbolo taurės turnyrą, gėda prieš kitas komandas. Paveiksluoja rūbines, stadioną kaip antikvarą, juokiasi. O visa tai išgyventi reikėjo mums, buvusiems klube. Valdžiai kas? Padaro remontą už du milijonus, pakloja kilimus prieš varžybas. Dušai po dviejų savaičių pradėjo bėgti, durys supuvo. Kam mes čia akis muiliname? „Atlantui“ reikia. Ateina valdininkai į varžybas, šypsosi. Praeina varžybos, „Atlanto“ nebereikia“.

„Vienas Vidas Adomaitis gali žinoti, kokie jo tikslai perimant „Atlantą“. Ko jis tikėjosi. Ar jis tikėjosi, kad čia pinigais pradės lyti? Gal duos visi pinigų, kai V. Lekevičiaus nebus arti. Pažadėjo jam liberalai, pasakas sekė, kad iš biudžeto 300 tūkst. įkris, kad gaus iš „Klaipėdos energijos“. Tikriausiai to naujasis savininkas tikėjosi, o kaip gavosi? Ar V. Adomaitis dalyvavo lažybose reikia paklausti futbolininkų, teisėtvarkos pareigūnų. Čia kliedesiai už nugaros dėl lažybų, ar V. Adomaitis  žinojo ar nežinojo“.

„Man dar turint „Atlantą“ futbolo mėgėjai pusę dienos gaudydavo, kad gauti bilietą į rungtynes, o paskiau matai, kad tas pats žmogus eina su dviem bokalais alaus, dukart brangiau kainavusiais nei tas bilietas. Ties ta vieta meilė futbolui ir baigiasi“.

„Istoriją pavartykite, kiek medalių iškovota, kiek taurių iškovota, kiek Europos komandų yra atvažiavusių, kiek viešbučių užsakyta, kokia nauda miestui“.

„Aš norėjau futbolo. Vienas iš labiausiai padėjusių – šviesios atminties Vaclovas Narmontas, tuometis Klaipėdos policijos komisaras. Jam dirbant į policiją įdarbinau 11 ar 12 futbolininkų. Ministras Romasis Vaitiekūnas davė saugos tarnybos licenciją. Tie žmonės padėjo. V. Lekevičius šen, V. Lekevičius ten. Uždėjo man antrankius todėl, kad manęs visur pilna. Norėjau padėti futbolą. Būdamas kalėjime išlaikiau „Atlantą“.

„Dabar visi atsimena Konstantino Sarsanijos laikus. Kas šitą specialistą įkalbėjo atvykti į Klaipėdą? Kai „Atlantą“ treniravo Sergejus Savčenkovas. Per jį susiekiau su K. Sarsanija, važiavau, nugarą kasiau. Matome tik gražią pusę – medalius, o kasdienybę?“

„Ką dabar veikia V. Lekevičius? Kaime šunis augina, džiaugiasi gyvenimu, bando atsigauti, puoselėja kaimo turizmą. Tie, kurie mano, kad iš futbolo prasigyvenau, tegul ir toliau taip mano. Nesistengsiu įtikinti. Kas davė „Atlantui“ pinigų, išskyrus „Argus“, R. Jonaitį, daugiau niekas nedavė. Tai pasakykite, iš kur paimti, iš kur pavogti? Iš savęs? Visus mano vargus geriausiai žino žmona Dainora“.

„Televizijos korespondentas Vaclovas Gedvilas nuolat klausdavo kam priklauso „Atlantas“?  O kodėl dabar niekas nerašo, niekas neklausia, kam dabar priklauso „Atlantas“? Vidas Adomaitis – kaunietis. Tai gerai. Vladimiras Romanovas irgi – kaunietis. O tada buvo vos ne tragedija. Per tuos laikus kiek buvo klube akcininkų – ir V. Romanovas, ir R. Jonaitis, ir Aidas Rudys, ir Aleksandras Popovas. Ar tai esmė? Buvo kai nė vieno nebuvo“.

„Buvo laikas kai reikėdavo važiuoti treniruotis į Kretingą. Ar miestui negėda, kad tokia tvarka stadione. Ką jame veikia direktorius Romualdas Pargaliauskas, nesuprantu. Negali R. Pargaliausko pakeisti. Dar ir dabar prieš akis tas vaizdas, kai girtas darbuotojas traktoriuku kalė į kamuolių gaudyklės stulpą. 12 valandą dienos. K. Sarsanija šaipėsi iš manęs: „Rusijoje to nėra“.  

„Stato naują Futbolo mokyklą. Džiaugiamės. Kabiname medalius, kad pagaliau ją stato. Seniai ji turėjo stovėti. Kiek metų ji pavėlavo? Futbolo maniežą irgi kone paskutiniai Lietuvoje statysime.“

„Kiek prie V. Lekevičiaus užaugo futbolininkų. Iš „Atlanto“ išvyko pats Tomas Danilevičius, Rimantas Žvingilas, Tadas Labukas, Vidas Alunderis, Egidijus Žukauskas, Tomas Tamošauskas, Robertas Poškus, Andrius Gedgaudas, Marius Kazlauskas. Iš to „Atlantas“ ir išgyveno, kad jiems išvykus, į klubą ateidavo pinigų. Vėliau, treniruojant K. Sarsanijai, keletas jaunų futbolininkų išvyko į Prancūziją ir Italiją. Ir viskas. Nepastatė K. Sarsanija Klaipėdoje piramidės ir futbolininkų į kitus klubus nevežė vagonais.“

„Vos ne paskutinė viltis išgelbėti „Atlantą“ buvo dabar jau Anapilin iškeliavęs Raimondas Karpavičius. Takus pramyniau pas jį į biurą. Strategavome, kad padarysime „Atlantą“ europiniu klubu. O gavosi, kad nė piršto nepajudino“.

„Tikėjausi, kad verslininkas Jonas Dumašius bent padės futbolui. Tas variantas nepasiteisino, J. Kvedaras ėmė už „šlipso“ jį tampyti. Prašiau Vidmanto Dambrausko. Tuo metu jis norėjo padėti, bet dar nebuvo oligarchas. Pamatė, kad reikia daug pinigų – ir pabėgo. Visi tų laikų Klaipėdos futbolo federacijos prezidentai buvo mano paprašyti“.

„K. Sarsanija, matydamas miesto požiūrį į „Atlantą“, daug kartų sakė: „Vaciukas, nežaiskime Klaipėdoje“. Jis pas miesto merą ėjo kartu su manimi, paskiau – kartu su R. Jonaičiu, vėliau pro kitas duris su žinomais žmonėmis. Jis manė, kad aš esu problema. Jis negalėjo suprasti, kaip miestas tokiam klubui negali skirti dėmesį. „Važiuojam žaisti ar į Gargždus, ar į Kretingą, ar į Palangą, ar į Kauną“, – kviesdavo. „Kaip atrodysime“, – atkalbėjau. Ką mes nedarėme – važiuodavome treniruotis į Kretingą, į Šilutę. Ar iš gero gyvenimo. Stengėmės komandą paruošti. Skrisdavome stovyklauti  į Turkiją. Parskrendi, o iš paskos atskrenda didžiausios sąskaitos“.

„Vos ne čempionais buvome tapę. Tiek tetrūko. Ką miestas negalėjo „prisimesti“? Aš tuo laiku buvau tik generalinis direktorius, nei akcijų turėjau, nieko neturėjau. Jei aš nepatikau, pakeiskite, bet duokite tuos 300 tūkst. Su vėliava išbėgčiau, išbučiuočiau, ačiū pasakyčiau. Pastatykite savo žmogų klube“.

„Dažnai kalbame apie investuotojus. Jie atvažiuoja pasižvalgo, pamato, kad nėra stadiono, nėra treniruočių sąlygų, nėra bazės. Gražiai atsisveikina. Ir, suprask, kad daugiau jų arba jų pinigų čia nepamatysi“.

„Dar apie Klaipėdos meilę… Po „Atlanto“ ir Velso „Rhyl“ klubo rungtynių svečių vartininkas, džiaugdamasis sėkminga baigtimi, pradėjo rodyti nepagarbų gestą – pirštą žiūrovams. Siekdamas apginti Klaipėdos garbę kibau į jį. Klaipėdos komandos „sirgalius“ – prokuroras man iškėlė bylą už viešosios tvarkos pažeidimą. Štai kaip mylime Klaipėdos futbolą. Metus tampė mane. Patys Velso klubo atstovai teigė, kad jie neturi pretenzijų: „Čia – futbolas“. O prokuroras stengėsi kiek begalėdamas mane nuteisti. Velso futbolininkai žinojo, kad patys kalti. Nesu iš tų nusisuktų, jei rodo iškeltą pirštą. Lietuvos futbolo federacijos posėdyje J. Kvedaras pradėjo užgaulioti: „Tas mentas, toks, anoks“. Ką? Turėjau apsimesti negirdįs. Arba padėkoti: „Aš mentas, aš toks, anoks“. Ir išmetė „Atlantą“ į 2-ą lygą. Tada ir prasidėjo bėdos – bankas atėmė viešbutį, žaidžiant 2-oje lygoje išsiskirstė geresnieji futbolininkai“.

„Kai laimėdavome, miesto valdžia įteikdavo padėkos raštus. Sudeginau. Sakydavau, ne padėkas dalinkite, o skirkite pinigų. Lapkričio, gruodžio mėnesiais klube nėra pinigų, o futbolininkams reikia duoti. Nors vieną premiją miestas išrašė už iškovotus medalius ar taures? Nė vienos“.

„Pasigirsta replikų, kodėl privatiems klubams miestas turi padėti? Gerai, tada nepadėkite nė vienam. Tada už kažkokius pasiekimus skirkite premijas. Tuos pinigus nukreipkite švietimui, vaikams. Kažkaip „Neptūno“ krepšinio klubui pinigai teka laisvai? Gal kažkam naudinga?“

„Pirmasis pasiūlymas, susijęs su lažybomis, buvo Bulgarijoje, Loveče, prieš „Atlanto“ – „Litex“ rungtynes. 200 tūkst. dolerių siūlė. Mes laimime Bulgarijoje 1:0, o namie pralaimime 1:2. Kitą rytą atšaukė. Nežinia dėl ko, lažybų kontoros sustabdė statymus. Antro varianto dalyvauti lažybose sulaukiau iš buvusio „Atlanto“ futbolininko, dabar dirbančio treneriu, „paderinti“ rezultatą rungtynėse su tuo pačiu Velso klubu „Rhyl“. Apie šį pasiūlymą informavau Lietuvos futbolo federaciją. Nuo to laiko iki šiol esu blogiausias, manęs visi vengė, žinojo, kad galiu „priduoti“.  O Bulgarijoje būčiau sutikęs, pasikviečiau komandą, pasakiau situaciją. Laimėti šansų, net teorinių, mes neturime, o yra proga užsidirbti. Visi žinojo. Aš atviras žmogus. Tačiau kitą rytą atvažiavo bulgaras imtynininkas tiesiomis ausimis ir pasakė vieną žodį: „Igrajem“. Ten pralaimėjome 0:5, namie – 1:3“.

„Iš kur pas Vacį buvo pinigų? Anksčiau buvo banditizmas, tada buvo „lengvesni“ pinigai. Žmonės eilėse stovėdavo prie V. Lekevičiaus, kad „atmuščiau“ nuo banditų. Buvo pilni stalčiai pinigų, nežinodavau, ką su tais pinigais daryti. Tada buvo lengva, ir uostas mokėdavo komandai. Vėliau, kai nusikaltėliai buvo sutvarkyti, pagalbos norinčiųjų sumažėjo.“

„Buvau daug kam rakštis užpakalyje. Ir V. Romanovui. Volodia suprato, kad geriausia nupirkti priešą, o ne kariauti. O paskiau jis ėmė mane per futbolą „tvarkyti“.

„Kiek kainuos pastangų, kiek kainuos pinigų, kiek reikės nueiti kelių, kad Klaipėda vėl turėtų futbolo komandą tose pozicijose, kokiose buvo „Atlantas“? Skolos tai buvo juokingos. Pasižiūri, kokie pinigai Europos futbolo klubuose sukasi, tai „Atlanto“ skola tikrai yra lašas“.

„Kai sugrįšiu į futbolą, jei sugrįšiu – tai bus kita istorija“.