2022 25 birželio

80-metį švenčiantis R. Lavrinavičius: „Klaipėda, „Atlantas“ man – brangūs žodžiai“

Šiandien 80-ąjį gimtadienį švenčia vienas garsiausių Lietuvoje futbolo trenerių – Romualdas Lavrinavičius (nuotr. dešinėje). Dalį širdies ir dalį savęs (sūnų Tomą) palikęs Klaipėdoje, šmaikštumu visus specialistus lenkęs futbolo patriarchas gyvena ir sveikinimus priima Kaune.

„Man Klaipėda visada patiko ir patiks. Todėl, kai iš Vilniaus „Žalgirio“ kvietė atvykti į Klaipėdos „Atlantą“, ilgai nesvarsčiau. Vėliau šie du žodžiai – „Klaipėda“ ir „Atlantas“ tapo man brangūs“, – jubiliejaus išvakarėse prisiminimais dalijosi solenizantas.

Jei kas sukurtų meninį filmą apie R. Lavrinavičiaus gyvenimą, tai būtų viena populiariausių kino juostų Lietuvoje.

Vien ko vertas jo gimimo laikas – 15 minučių iki fejerverkų, skirtų 1942-ųjų pradžiai. O tuomet gi vyko karas, vokiečiai žygiavo į rytus. Šiaulių gimdymo namų akušerė siūlė, kad gimimo data būtų sausio 1-oji, tačiau tėvas, taip pat buvęs futbolininkas, nesutiko –  paprašė, kad dokumentuose būtų užfiksuotas tikrasis laikas. Nenorėjo, kad mažojo Romuko gyvenimas prasidėtų nuo falsifikacijų.

Romualdo tėvas Bronius – vienas pirmųjų Šiaulių futbolininkų, tarpukario laiku (1923–1924 m.) gynė „Žiežirbos“, Lietuvos dviratininkų sąjungos ir kitų komandų garbę. Iškilęs nuo geležinkelininko iki depo viršininko, mirė jaunas – vos 42-ejų, kai sūneliui nebuvo nė penkerių.

„Mama turi dvarininkės kraujo, todėl turime ir palikimo Palangoje“, – apie mamą nedaugžodžiavo, tačiau šiuo faktu pasigyrė R. Lavrinavičius.

Mamai buvo nelengva, oi, nelengva, nes Romukas buvo padykęs kaip reikiant. Šeima gyveno sunkiame rajone, draugų įtaka buvo didesnė nei tėvų žodis. Teko jaunajam R. Lavrinavičiui ir milicininkais „pabendrauti“.

„Nežinau kodėl, tačiau tėvas prieš mirtį prašė mamos, kad neprileistų manęs prie futbolo, viską darė, kad tapčiau muzikantu. Nupirko pianiną, dvejus metus samdė repetitorių, septynmetis patekau į muzikos mokyklą. Tačiau futbolo genai buvo stipresni“, – žodžių kišenėje niekados neieškojo R. Lavrinavičius.

Palanki tuometė situacija, nes dar nebuvo kompiuterių, televizorių, buvo treneriams, kuriems tereikėdavo pasisukioti po dykynes, kuriose savo energiją išliedavo patrakę paaugliai. 1956-aisiais R. Lavrinavičius su draugais laimėjo tarpgatvines varžybas Šiauliuose. Po metų treneris Ignas Urbonas iš Šiaulių padaužų sudarė rinktinę, kuri Lietuvos jaunių pirmenybėse užėmėme antrąją vietą. Geresni buvo tik Kauno „padaužos“.

1958 m. R. Lavrinavičius pradėjo žaisti „Elnio“ komandoje.

 „Elnias“ turėjo nepaprastą mecenatą – fabriko direktorių. Žaidėjai buvo privilegijuoti, dirbo prestižiniame ceche odos pjaustytojais. Po darbo išeidavo „papilnėję“. Sargai – užsimerkdavo. Po rungtynių turėdavome laisvą dieną, tačiau žaidėjai eidavo dirbti ir tuomet. Mane paskyrė į tokį cechą, kuriame galėjau ir pamokas ruošti“, – kone anekdotines istorijas porino futbolo legenda.

R. Lavrinavičių pastebėjo Vilniaus „Spartako“ (dab. „Žalgirio“) meistrų komandos treneris Zenonas Ganusauskas. Sužinoję apie tai, „Elnio“ vadovai padidino jaunuoliui algą dvigubai – nuo 600 iki 1 800 rublių.

Tačiau neilgai šiais pinigais šildėsi jaunasis talentas. 1961-aisiais, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Kūno kultūros institutą, pradėjo atstovauti „Atleto“ komandai. Būtent su šia vienuolike R. Lavrinavičius ir užpildė CV kortelėje buvusią tuščią eilutę. 1961 ir 1962 m. jis tapo Lietuvos futbolo čempionu. Daugiau to pakartoti šiauliečiui nebuvo lemta.  

Ne gana to, 1962-aisiais prasidėjus Kubos krizei, į sovietinę armiją griebė ir studentus. Net trejus metus – iki 1965-ųjų lapkričio, R. Lavrinavičius nešiojo kerzinius batus  Estijoje. Kone geriausi tobulėjimo, meistriškumo kėlimo metai buvo palikti armijoje.  Lietuvis žaidė vietos komandoje, tačiau tai nepalyginti, į kokias aukštumas futbolininkas būtų iškilęs, jei būtų likęs Lietuvoje.

Grįžęs iš armijos tęsė studija „kki‘ne“, tačiau neakivaizdžiai. Šios dienos jubiliatas jau tikrai buvo pakviestas į Vilniaus „Žalgirio“ meistrų ekipą. 1966-aisias vilniečiams, ir R. Lavrinavičiui, buvo suteikti SSRS sporto meistrų vardai.

Jau kitais metais „Žalgirį“ ištiko žaidybinė krizė. Tuo metu futbolininkas ir sulaukė pasiūlymo į atvykti į Klaipėdą.
„Žalgiryje“ žaisdavau kada ne kada, todėl pernelyg ilgai nesvarsčiau – išvykau į pajūrį“, – atviravo R. Lavrinavičius.

Paskutinius savo, kaip futbolininko, karjeros metus, nuo 1974 iki 1976 m., praleido Gargždų „Bangoje“.

Romualdas su žmona Almona, Kauno konservatorijos fortepijono dėstytoja, pajūryje susilaukė trijų atžalų. Dukra, baigusi muzikos mokslus Leipcige (Vokietija), liko ten gyventi. Sūnūs – Andrius ir Tomas.

Dar žaisdamas „Bangoje“ R. Lavrinavičius ėmėsi trenerio darbo. 30 metų (nuo 1974 iki 2004 m.) buvo vyriausiuoju strategu arba asistentu. Iš viso treniravo 21 komandą.

Trenerio (tiesa, vaikų) karjerą specialistas pradėjo Klaipėdoje – Vaikų ir jaunimo sporto mokykloje.

1978-aisiais įstojo į Maskvos trenerių aukštąją mokyklą, kurią 1980-aisiais baigė. R. Lavrinavičius buvo puikus studentas. Baigusį šią mokyklą lietuvį kvietė imtis mokslinio darbo, treniruoti rusų komandų. Atsisakęs pasiūlymų, grįžo į Klaipėdą. 1981-aisiais kartu su Fiodoru Finkeliu nuvedė „Granitą“ į Lietuvos čempionų aukštumą, kitus dvejus metus uostamiesčio vienuolikė užėmė antrąsias vietas.

Tuo pat metu R. Lavrinavičius treniravo Klaipėdos aukšto sportinio meistriškumo mokyklos (ASMM) auklėtinius, kurie sudarė „Žvejo“ komandos branduolį. Dėl nesutarimu su šios mokyklos administracija, 1986-aisiais treneris atsisveikino ne tik su mokykla, bet ir su Klaipėda. Stratego darbas jį vedė per įvairius Lietuvos klubus. Vėliau plušėjo Lietuvos futbolo federacijoje. Visur, kur dirbdavo R. Lavrinavičius, liūdna nebūdavo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.