M. Grigaravičius sulaužė persekiojusią tradiciją – toje pačioje ekipoje žais trečiuosius metus

„Riterių“ saugui Mindaugui Grigaravičiui jau 28-eri, tačiau per savo karjerą klaipėdietis dar nė karto viename klube neužsibuvo ilgiau nei dvejus metus. Šįkart nedžiuginanti tradicija, pagaliau, nutraukta – saugas toje pačioje – sostinės – komandoje liks trečią sezoną iš eilės.

Per tuos dvejus metus buvo ir šilto, ir šalto.

„Atstovavimas „Riteriams“ man asocijuojasi su puikiais žaidėjais, įsimintinomis ir saldžiomis pergalėmis prieš Vilniaus „Žalgirį“, dalyvavimu UEFA Europos lygos atrankose. Man pačiam gerus žaidimo tarpsnius keitė ne tokie sėkmingi, o paskiau vėl neblogi. Manau, kad tai psichologiniai dalykai, su kuriais dar reikia padirbėti“, – samprotavo legendinio Klaipėdos „Atlanto“ puolėjo Vlado Grigaravičiaus sūnus, paprašytas trumpai apibudinti prabėgusį laiką „Riteriuose“.

Pirmaisiais metais įspūdingiausiai saugas pasirodė spalio 26-ąją, rungtynėse su „Panevėžiu“. Į aikštę išbėgęs likus žaisti vos aštuonioms minutėms, spėjo pelnyti net du įvarčius. Antrajame sezone buvusio Klaipėdos futbolo mokyklos auklėtinio momentas – rezultatyvus perdavimas Gyčiui Paulauskui UEFA Europos lygos rungtynėse su „Derry City“.

„Tie epizodai – viršūnė, tačiau taip pat puikiai atsimenu du taiklius smūgius į „Atlanto“ vartus, gražų įvartį vienu lietimu iš oro po Valdemaro Borovskio perdavimo, taip pat išskirčiau šių metų rungtynes su „Žalgiriu“, kai ir pelniau įvartį, ir dažnai atakavau vartus. Man įsimintiniausios rungtynės yra dvejos: pergalė 2019-aisiais prieš Vilniaus „Žalgirį“ 3:1, kai su D. Kazlausku ir T. Moffi varžovams nepalikome jokių vilčių. Antros nepamirštamos – prieš „Derry City“. Emociškai tai išties buvo lubos“, – prisiminimais dalijosi M. Grigaravičius.

2020-ųjų A lygos čempionate „Riteriai“ galėjo pasigirti vos trejomis gerai sužaistomis rungtynėmis: dusyk su „Žalgiriu“ ir kartą su „Banga“.

„Būtent tose trejose rungtynėse mes buvome savimi. Visi iki galo supratome trenerio nurodymus, ko jis konkrečiai iš mūsų nori. Apskritai, iki tos nelemtos saviizoliacijos mūsų žaidimo kreivė kilo, žaidėjai tobulėjo, bet galų gale nepavyko“, – apgailestavo klaipėdietis.

M. Grigaravičiaus žaidėjo biografijoje dar nėra nė vieno įrašo apie kuriame nors klube praleistus trejus metus.

„Tiesiog taip susiklostydavo aplinkybės. Vienuose klubuose situacija netenkino manęs, kitur aš nepateisinau klubo lūkesčių. Suprantu, kad tęstinumas ir stabilumas yra svarbu, bet iki šiol buvau ieškojimų kelyje. Svarbu, kad su tęstinumu būtų ir progresas, nes žaisti vienoje komandoje tik dėl to, kad žaistum, tikrai nėra geras sprendimas. Noriu savo aktyvumu tikrinti varžovų vartus, noriu dar sėkmingiau išpildyti standartines situacijas, noriu, kaip R. Šveikauskas sako, varginti varžovus ir dar – išmokti gintis. Turbūt, visus nustebinčiau, jei tai pavyktų. Kita siekiamybė – tai komandos draugų supratimas iš pusės žodžio. Iki šiol geriausiai suprasdavau Valdemarą Borovskį ir Deividą Malžinską. Tiesa, pastarajam ta pusė žodžio turėdavo būti pasakyta garsiau“, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo M. Grigaravičius.

Kitąmet turėtų išsiplėsti A lygos geografija. Dabartinį pirmenybių miestų dalyvių sąrašą, jei nebus staigmenų, papildys Kėdainiai, Jonava ir Telšiai.

„Visų pirma, padidėjęs komandų skaičius reikš paaugusią konkurenciją bei padidėjusias galimybes atsiskleisti vietiniams žaidėjams. Kalbant apie naujokus, tai Telšiai man asocijuojasi su jų sirgaliais, Kėdainiai – su pergalėmis. Taip jau gaudavosi, kad, kai atstovaudavau B komandai, mes visą laiką įveikdavome „Nevėžį“. O su Jonava mano santykiai dar įdomesni, nes ten vieneriose rungtynėse buvau išvadintas „mentu“. Jonaviečiai turėjo galvoje buvusį Lietuvos policijos komisarą Grigaravičių“, – prisiminė istorija buvęs Rimanto Skersio auklėtinis.

„Riterių“ FK inf.