2021 19 spalio

Vladivostoke Klaipėdą atradęs rankininkas K. Šamovas: „A.Juškėnas kalba konkrečiai“

„Dragūno“ rankinio klubo naujokas – rusas Kirillas Šamovas tapo vienu iš toliausiai atvykusių Klaipėdos sporte legionierių. Jam prireikė savaitės, kad vidinis laikrodis užmirštų aštuonias laiko juostas ir imtų tiksėti pagal Lietuvos laiką.

Tiesa, iš mums neįsivaizduojamai tolimo Vladivostoko atvykęs 17-metis rusas Klaipėdą pirmiausiai pasirinko ne dėl rankinio, o dėl studijų LCC Tarptautiniame universitete.

– Pasirinkai Klaipėdą dėl to, kad čia toks universitetas, ar pasirinkai tą universitetą todėl, kad jis Klaipėdoje?

– Apskritai norėjau pakeisti aplinką. Iš pradžių suradau universitetą, tik po to pamačiau, kad jis yra Europoje, Lietuvoje. Mane tai sudomino, man patiko, todėl ir esu čia.

Mane kvietė kai kurie profesionalūs klubai, tačiau tų klubų miestuose manęs netenkino studijų sąlygos. Nes buvau įsitikinęs, kad galiu studijuoti geresnėse aukštosiose mokyklose. Jei ir būčiau vykęs į kurį nors savo šalies rankinio klubą, nebūčiau radęs tokių gerų sąlygų mokytis kaip Klaipėdoje.

– Ką sakė tėvai, sužinoję apie tokią kelionę į kitą pasaulio kraštą?

– Jie teigiamai įvertino mano apsisprendimą.

– Ir nerealiai tolima kelionė, ir studijos turbūt kainavo ir kainuoja nemenką sumelę. Gal tėvai labai pasiturintys?

– Tėvai – paprasti žmonės. Tiesiog sulaukiau didelių nuolaidų universitete. Todėl ir atvykau čia. O už studijas reikia mokėti gerokai mažiau todėl, kad pateikiau gerą informaciją apie save, kad esu sportininkas, dalyvavęs Rusijos pirmenybėse, turnyruose, gavęs geriausio žaidėjo prizų. Pokalbio telefonu metu daugiau papasakojau apie save, pateikiau egzaminų rezultatus. Universiteto atstovai įvertinę visą tai, pranešė, kad priims mane studijuoti ir suteiks didelę nuolaidą.

Ir dar dalį kelionės išlaidų pavyko sutaupyti. Iš Vladivostoko nuskridau iki Maskvos, iš Rusijos sostinėse skridau iki Kaliningrado. Iš šio miesto automobiliu pasiekiau Sovetską, vėliau per Karalienės Luizės tiltą – Lietuvą. Kelionė truko apie 12 val.

– Anksčiau apie Lietuvą, Klaipėdą buvai girdėjęs?

– Vienu metu labai patikdavo žiūrėti filmus apie keliones. Papuldavo vaizdo įrašai apie Vilnių, Klaipėdą. Kai radau universitetą, pažiūrėjau filmą apie miestą, ką jūsų mieste galima pamatyti. Buvau patenkintas, kad universitetas yra tokiame mieste.

– Kokie pirmieji įspūdžiai apie klaipėdiečius, lietuvius?

– Geri įspūdžiai. Kai pirmosiomis dienomis po saviizoliacijos vaikščiojau Klaipėdos gatvėmis, man pasirodė, kad žmonės, kai pažvelgdavo į mane, kažkuo nepatenkinti. Po ilgėlesnio laiko pabendravus su lietuviais, pamačiau, kad jie – geri žmonės. Kai  klausdavau mieste, mielai atsakydavo, geri įspūdžiai apie žaidėjus ir „Dragūno“ komandoje.

Į Klaipėdą atvykau spaliui įpusėjus, kai ruduo buvo pačiame įkarštyje. Suprantu, kad oras kone pagrindinis žmonių nuotaikos reguliuotojas. Pirmosiomis dienomis retai švietė saulė, todėl žmonės buvo niūrus. Klaipėda pagal klimatą – labai panašus miestas į Vladivostoką. Abu yra prie pat jūros, abiejose dažnai lyja. Tad prie klimato sąlygų net nereikėjo priprasti.

– Kaip praėjo adaptacija?

– Adaptacija truko ilgokai – apie savaitę. Dienomis miegodavau po penkias valandas. Ne juokas, laiko skirtumas – aštuonios valandos. Rodos, miego užtekdavo, tačiau jausdavausi kažkaip ne taip. Paskiau viskas normalizavosi. Tiesa, teko priprasti, kad Klaipėdoje nėra visą parą dirbančių parduotuvių, o  maistu reikia apsirūpinti iki vakaro.

– O kainų skirtumas yra?

– Palyginti su Vladivostoku, kai kas čia yra brangiau, o kas ir pigiau. Kainų skirtumai į vieną ar kitą pusę nėra dideli. Nežinia dėl ko, tačiau Vladivostoką pripažino trečiu pagal populiarumą, todėl mūsų mieste labai pašoko produktų kainos. Tai atsiliepė ir nekilnojamajam turtui.

– Ar vladivostokiečiai skiriasi nuo rusų kituose regionuose?

– Vladivostokas – puikus miestas, jis man patinka. Žmonės čia geri, tokie pat kaip ir visoje Rusijoje. O štai Maskva – miestas, lyg atskira valstybė. Ten žmonės kažkaip kitaip kalba, kitaip elgiasi. Jie labai skiriasi nuo kitų rusų.

– Kaip kilo mintis patekti į „Dragūno“ rankinio komandą, ir kokiais keliais susisiekei su treneriu?

– Praėjusiais metais mane pakvietė žaisti į pajėgų Astrachanės rankinio klubą. Ilgai svarsčiau, tačiau pasirinkau studijas Klaipėdos LCC Tarptautiniame universitete. Tuo metu dar nežinojau, kad jūsų mieste yra rankinio komandą. Tuomet manydamas, kad vardan mokslų atsisakiau mėgstamo sporto, buvo kiek liūdna. Dar būnant Vladivostoke šovė į galvą mintis pažiūrėti internete, gal Klaipėdoje yra rankinis. Bingo! Paieška davė teigiamą rezultatą. Labai apsidžiaugiau tuo. Labai tikėjausi patekti į komandą. Ir kai atvykau į Klaipėdą, įgyvendinau savo norą. Beje, įdomus buvo kelias susisiekiant su Artūru Juškėnu. Mano treneris Vladivostoke, anksčiau buvo žaidęs Baltarusijoje. Jis surado pažįstamą toje šalyje, kuris turėjo A. Juškėno telefono numerį. Tad per savo trenerį susisiekiau su „Dragūno“ ekipos vadovu ir paprašiau, kad priimtų peržiūrai.

– Ar komanda gerai priėmė?

– Puikiai. Treneris paliko labai gerą įspūdį. Jei nurodo klaidas, tai kalba konkrečiai. Man ne visada pavyksta suderinti studijas su treniruotėmis. Treneris puikiai supranta mano situaciją, kad turiu būti ne vien geras žaidėjas, bet ir geras studentas.

Pirmas mano krikštas buvo žaidžiant dublerių komandoje. Antras – rimtesnis krikštas – žaidžiant už pagrindinę „Dragūno“ ekipą. Panevėžyje su „Grifu“ rungtyniavau apie 25 minutes. Treneris sakė, kad geriausios treniruotės yra varžybos. Žaisdamas gauni patirties. Anot A. Juškėno per treniruotes tų gauni žinias, o rungtynių metu jas tobulini ir pritaikai.

– Kodėl pasirinkai rankinį, o ne kitą sporto šaką?

– Būnant penktoku, klasės draugai pradėjo lankyti rankinio treniruotes. Ėmė įkalbinėti ir mane. Kol dar, kaip ir daugelis vladivostokiečių, lankiau kovų menų treniruotes, į rankinio pratybas neskubėjau eiti. Vieną dieną sau pasakiau, kad reikėtų nueiti pabandyti, juolab kad draugai visas ausis išūžė. Vėliau taip susiklostė, kad draugai nustojo lankyti treniruotes, o aš likau. Man patiko šis žaidimas, jaučiau žaisdamas malonumą kiekvieną dieną.

– Ar Vladivostoke yra vyrų klubas, ar tik įvairios jaunų rankininkų komandos?

– Yra vyrų komandų, žaidžianti Rusijos 1-ojoje lygoje. Jie nesulaukia valdžios finansavimo, žaidžia arba vyksta į varžybas už savo pinigus. Pas mus užauga gerų rankininkų, tačiau jie išvyksta kitur. Mūsiškiai žaidžia Sankt Peterburgo, Čeliabinsko, Snežinsko komandose. Anksčiau Vladivostoke buvo gera rankinio mokykla – Rusijos pirmenybėse užimdavome prizines vietas, patekdavome į geriausių komandų penketukus. Kažkuriuo metu viskas sustojo. Man ir mano bendraamžiams jau teko susidurti su liūdna realybe. Mes labai retai išvykdavome žaisti į kitus miestus. Per savo rankininko karjerą Vladivostoke, keliones į varžybas, kuriose gali pasisemti patirties, suskaičiuočiau vienos rankos pirštais. Žaidžiant vien Vladivostoke vienas kitą kiaurai žinome, todėl nustoja augti meistriškumas. Be to iš mūsų kampo, kur yra Vladivostokas, – tolimos ir brangios kelionės. Paradoksas, arčiausiai mūsų yra Chabarovskas, tačiau jame iš viso nėra rankinio.

– Kokios sporto šakos populiariausios Vladivostoke?

– Labai populiarūs kovų menai ir ledo ritulys. „Admiral“ komanda žaidžia Kontinentinės ledo ritulio lygos (KHL) čempionate. Yra ir futbolo klubas „Luč“. 2020-aisiais Primorės krašto valdžiai atsisakius remti jį, „Luč“ prarado profesionalaus klubo statusą ir pasitraukė iš Nacionalinės, antros pagal pajėgumą Rusijoje, futbolo lygos. Nuo šiol „Luč“ jaunimas žais mėgėjų lygoje.

– Ar jaučiasi Japonijos įtaka Vladivostoke, nes, palyginti, netoli yra ši šalis?

– Architektūra išlikusi mūsų – rusiška, o štai prekių, automobilių – labai daug japoniškų. Apstu buitinės chemijos. Ji ir pigesnė, ir kokybiškesnė. Daug prekių užsakome urmu. Gausu kompanijų, kurios gabena japoniškas transporto priemones, remonto servisai orientuojasi į japoniškus automobilius. Atvykus į Klaipėdą man buvo neįprasta matyti, kad jūsų gatvėse didžioji dalis – europietiški automobiliai. Pas mus europietiškų mašinų yra, bet jų mažai.

– Vladivostokas dar yra, palyginti, netoli karšto pasaulio taško – Šiaurės Korėjos. Nebaisu dėl jos?

– Kokiu tai metu, kai ten būdavo sujudimas, gal ir buvo baimės, dabar viskas ramu.

– Vienas šeimoje, ar turi brolių, seserų?

– Turiu vyresnį brolį Dmitrijų. Jam 30 metų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *