M. Knystautas: „Kovoje dėl bilieto į olimpiadą, bijojau, kad „neprigrybaučiau“

Sekmadienį Budapešte pasibaigusiame Europos olimpinės atrankos imtynių turnyre antrą vietą užėmė „klasikas“ Mantas Knystautas. Klaipėdietis graikų ir romėnų imtynių svorio iki 130 kg grupės finale 1:5 pralaimėjo rusui Sergejui Semionovui.

Anot specialistų, finalas buvo tik formalumas, nes abu atletai jau buvo iškovoję teisę dalyvauti Tokijo vasaros žaidynėse, todėl saugojo save.

Lietuvos imtynių federacijos metraštininkas Valdas Malinauskas pakalbino į Japonijon vyksiantį traukinį bilietą gavusį uostamiesčio milžiną.

– Daug sveikinimų sulauki?

– Daug. Labai daug, nespėju atrašinėti.

– Be abejo, tu, kaip visi atletai, vykdamas į atrankos turnyrą tikėjaisi iškovoti kelialapį. Ar buvo tokių varžovų, kurių nenorėjai sutikti pirmuose ratuose?

– Žinoma, pirmoje kovoje nenorėjau ruso Sergejaus Semionovo. Ir ukrainietis Mikola Kučmis man nepatogus.

– Ukrainietis iškrito.

– Taip. Jaudulys. Ukrainietis ir rumunas Alinas Alexuc Ciurariu, mano nuomone, pralaimėjo silpnesniems.

– Kažkaip mažai buvo kalbama apie tavo dvikovą su norvegu Oskaru Marviku. Tik statistikoje pažymėta, kad jis neišėjo kovoti.

– Frankfurte pamačiau straipsnį, kad kelių norvegų teigiami kovido testai. Tarp jų buvo ir O. Marvikas.

– Tu jam nesi pralaimėjęs.

– Ne. Tačiau jis sustiprėjo, dabar neblogoje sportinėje formoje yra. Tektų rimtai kovoti. Prieš pora metų Europos žaidynėse buvo penktas ir pastarajame turnyre Vengrijoje galingai ėmėsi ir visus nugalėjo.

– Grįžkime prie ketvirtfinalio. Ar tikėjaisi, kad teks kovoti su kroatu Marko Koščevičiumi?

– Ruošiausi dvikovai su rumunu.

– Netikėtumas?

– Na taip, netikėtumas. Tačiau mačiau kovą, M. Koščevičius rumuną užtikrintai sutvarkė.

– Prieš pora savaičių be vargo nugalėjai lenką. Ar ta pergalė suteikė pasitikėjimo? Kokį pėdsaką ji paliko?

– Jaudulio pridėjo. Nors lengvai susitvarkiau, prieš kovą galvojau, kad tik neprigrybaučiau.

– Kaip manai, rusas finalą vertino taip pat kaip treniruotę ar jis rimtai kovojo?

– Manau, kad kovojo rimtai. Mano kiti tikslai, reikėjo saugoti petį.

– Jauti skausmą?

– Po pusfinalio grįžau į viešbutį, nusiimant marškinėlius šiek tiek trakštelėjo. Bet skausmo nejaučiau. Tačiau reikėjo įvertinti rizikos laipsnį.

– Kalbamės apie peties traumą. Primink chronologiškai, kas nutiko?

– 2019 metų vasarį treniruotėje besigindamas parteryje patyriau trauma, teko Vokietijoje operuotis. Po gero pusmečio viskas pasikartojo. Per tą laiką suspėjau sudalyvauti Nur-Sultane vykusiame pasaulio čempionate. Praktiškai su vieną pamėlusia ir kraujosruvoms nuėjusia ranka pavyko nugalėti argentinietį Del Rio. Antrai kovai su rimtesniu varžovu Abdellatifu Mohamedu reikėjo dviejų sveikų rankų. Daktaras spalį savo grafike rado laisvą vietą, vėl skridau su drauge į Vokietiją ir vėl guliausi ant operacinio stalo.

– Gydytojas dar stebi tave?

– Gydytojas Klausas Johanas iškart po operacijos mane ir Mindaugą Ežerskį nuolatos konsultavo, dabar taip pat pasiteirauja, tačiau turbūt mato, kad viskas gerai einasi, tai per daug nelenda. Labai norėjo, kad nevažiuočiau į pernai vykusias atrankines ir sveikino mūsų apsisprendimą ten nedalyvauti. Bet vėliau kovidas sumaišė visas kortas. Atranka persikėlė į šiuos metus. Per tą laiką spėjau pagyti ir turiu kelialapį.

– Kelialapis rankose. Kokie artimiausi planai?

– Noriu šiek tiek pailsėti nuo imtynių. Pasiruošimas Tokijui vyks tarp štangų – reikia svorį paauginti, jėgą padidinti. Kad ir to laiko iki olimpinių žaidynių ne per daugiausia, daug nepriplanuosi.

Kalbėjosi Valdas Malinauskas