Po pralaimėto čempionato atsistatydino „Dragūno“ treneris A. Juškėnas
Baigiantis Lietuvos rankinio čempionato lemiamoms rungtynėms dėl bronzos medalių tarp „Dragūno“ ir Kauno „Granito–Kario“ komandų, uostamiesčio ekipos strategas Artūras Juškėnas demonstratyviai atsistatydino.
Likus vos pustrečios minutės iki varžybų pabaigos, ir paprašęs minutės pertraukėlės, A. Juškėnas, pagrindinio komandos atstovo ženklą – A raidę – įteikė Gintarui Cibulskiui. Šiuo gestu, palydėtu komandos narių plojimais, A. Juškėnas perdavė vyriausiojo trenerio pareigas „Dragūno“ ekipos milžinui.
„Šiandien buvo mano paskutinis šokis. Nežinau, kuriam laikui, bet jau kitą sezoną komandą į pergales ves Gintaras Cibulskis. Jam ir atidaviau raidę „A“. Niekur nesitrauksiu iš trenerių štabo, tačiau tiek nervintis… Tegul tai darys Gintaras. Jis – jaunesnis, didesnis, jis turi daugiau energijos“, – bandė šmaikštauti A. Juškėnas.
„Dragūnas“ pirmą kartą klubo istorijoje iškovojo Lietuvos rankinio čempionato bronzos medalius – iki šiol jie buvo tik auksiniai ar sidabriniai.
Tačiau A. Juškėnas džiaugėsi, kad šį sezoną buvo iškovoti du svarbūs trofėjai.
„Jei man sezono pradžioje, jau žinant komandos sudėtį, būtų kas pasakęs, kad mes laimėsime Baltijos šalių čempionatą, kad mes laimėsime Lietuvos rankinio federacijos taurę, o čempionate liksime treti, būčiau sakęs: „Valio, noriu šito ir tai yra labai gerai“. Taip, mes tikrai neturėjome labai geros sudėties, mes nebuvome favoritai nė viename čempionate. Be abejo, mes tikėjomės laimėti prieš Alytų ir žaisti finale. Gal tai buvo mano apsiskaičiavimas, kad nebuvo galima žaisti rungtynių, kol ką tik iš rinktinės grįžę žaidėjai buvo neatsigavę, bet tai yra sportas, tai nieko čia tokio baisaus. Tikrai didžiuojuosi vyrais, didžiuojuosi pasiektu rezultatu ir manau, kad tai buvo vienas iš geriausių sezonų. Jei man būtų leidę pradžioje sezono rinktis, kurį čempionatą laimėti, Lietuvos ar Baltijos, neabejotinai būčiau pasirinkęs Baltijos. Esu patenkintas“, – tvirtino ilgametis treneris.
A. Juškėnas „Dragūno“ vyriausiuoju treneriu buvo nuo pat klubo įkūrimo 1999 metais, išskyrus vieną sezoną, kai buvo išvykęs treniruoti Zaporožės ZTR ekipos.
„Mano nueitą kelią vyriausiojo trenerio pareigose reikia vertinti ne man, tai tegu vertina kiti žmonės. Jaučiuosi pakankamai daug padaręs Klaipėdos rinkiniui, daug laimėta, daug ir nelaimėta, kur norėtųsi. Bet manęs dar nenurašykite, dar visiško taško nededu. Gal pailsėsiu du tris metelius ir kas žino, gal sugrįšiu. Manau, kad tai buvo geras ir puikus laikas, didžiuojuosi juo. Didžiuojuosi vyrais, kad mes tapome Lietuvos rankinio centru“, – patikino A. Juškėnas, nuo kito sezono eisiantis klubo direktoriaus pareigas.
G. Cibulskiui toks klubo galvos poelgis buvo netikėtas.
„Dar negaliu patikėti, kad man teko šios pareigos. Jų perdavimas buvo labai įspūdingas, nesitikėjau. Iš niekur nieko buvo paimta pertraukėlė ir man užkabinta kortelė. Plojo visi žaidėjai – ir kurie išvažiuoja į užsienį, ir jaunimas. Net susikaupė ašaros akyse. Buvo kažkas labai netikėta. Apskritai jausmas labai dvejopas. Tai išskirtinis jausmas, jau ne kaip žaidėjo, bet kaip trenerio. Pajutau, kad Klaipėdos rankinis atsigulė ant mano pečių. Tai labai didelė atsakomybė. Man asmeniškai tai labai didelis iššūkis, manau, tokio iššūkio nesu turėjęs gyvenime. Ačiū Artūrui, kad jis manimi pasitiki. Žinau, kad jis bus šalia ir padės, jei reikės patarimų. O ir aš nesidrovėsiu prašyti pagalbos. Labai tikiuosi, kad nepadarysiu daug klaidų ir rankinį Klaipėdoje vesiu į priekį. Noriu atstovauti Klaipėdai 110 procentų“, – jausmingai kalbėjo naujasis „Dragūno“ strategas.
Nors G. Cibulskis vyriausiuoju treneriu pabuvo vos kelias minutes, po pergalės komanda į orą metė būtent jį. Įspūdingo stoto rankininkai atviravo, kad į orą buvo mėtomas vos antrą kartą gyvenime. Pirmąsyk šį jausmą patyrė būdamas keturiolikos, kai labai stiprus giminaitis kažkokią proga sugalvojo tai padaryti.
„Buvo įdomu, bet baisu. Jaučiau, kad vyrai labai stengėsi“, – G. Cibulskis juokais įvertino komandos draugų pastangas.
