Nuo mažens – badmintono keliu

Praėjusiais metais 70-metį šventęs Antanas Narvilas badmintono rakete mojuoja nuo septintos klasės. Dar ir šiandien garsusis specialistas kaskart pataria jaunajai kartai, kaip reikia smūgiuoti ar atmušti varžovo kirstą plunksnuotąjį kamuoliuką.

Dabar tėvo kelią tęsia sūnus Donatas. O garbusis treneris prisiminė savo vaikystę, jaunystę, kuri, patikėkite, nebuvo, saldi.

– Kur prabėgo jūsų, pokario vaiko, nerūpestingos dienos?

– Gimiau ir augau Butsargių gatvėje. Mūsų namas buvo priešais sovietmečiu metu buvusią valgyklą, kuri daugelį metų stovėjo apleista dabartinėje Tilžės gatvėje. Vaikystė buvo katastrofiška: ir tragiška, ir alkana. Anksti, kai man buvo vos dveji, mirė tėvas. Į šeimą atėjo patėvis. Nors jis turėjo auksines rankas, buvo baisus alkoholikas. Prigėręs mušdavo mamą, o ir aš ne kartą esu šokęs iš antro aukšto. Vėliau jis atsidūrė kalėjime. Mamai buvo sunku išlaikyti mane ir devyniais metais jaunesnę sesę Birutę. Po 9 klasių nutraukiau mokslus ir išėjau dirbti į „Baltijos“ laivų statyklą laivų surinkėjų mokiniu. Davė kūjį ir turėjau mosuoti.

– Jei kūjį kilnojote, tai buvote tvirtas?

– Nebuvau sugriuvęs. Nuo mažens visas dienas sportuodavau. Parbėgdavau – baltą duoną į vandenį pamirkydavau, po to – į cukrų, ir vėl išlėkdavau žaisti futbolą. Dėl jo nekartą teko kentėti. Futbolo vartai buvo prie tokio tvarto. Bet kai stipriau spirdavome, tai kamuolys perlėkęs per jį, dažnai išmušdavo tokių Lazauskų, turėjusių penkias dukteris, langus.

– Kada užsikrėtėte badmintono virusu?

– Buvau septintokas mokykloje–internate, kuriame dabar universiteto Menų fakultetas. Prie sporto salės stovėjo stalo teniso stalai. Žaisdavau prie jų nuolat, buvau vienas iš lyderių. Vieną dieną treneris Algirdas Vitkauskas pakvietė pabandyti. Specialistas negalėjo atsistebėti, kad nuo pirmųjų minučių smūgiavau taisyklingai. „Čia tavo vieta“, – pasakė treneris. Taip ir likau badmintone.

Vėliau treniruodavomės 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Joje salę gaudavome nuo 22 val. Tai į bendrabutį grįždavau naktį – apie 1 val. Tekdavo į kambarį lipti per langą. Prieš armiją, apie dvejus metus, buvau apleidęs sportą, bet grįžęs iš jos vėl paėmiau raketę. Netrukus – 1974-ais tapau Lietuvos čempionu individualiai. Po pergalių sumąsčiau, kad reikia susieti gyvenimą su badmintonu.

– Užauginote du sūnūs. Šįmet šventėte auksines vestuves.

– Ką čia švęsi… Karantinas gi buvo. Dviese prisiminėme kartu nueitą kelią. O

su Zofija aukso žiedus sumainiau 1970-aisiais, kai man buvo 21-eri. Per 40 metų visko buvo: ir juodo, ir balto. Teko gyventi bendrabutyje, 8 kvadratinių metrų kambarėlyje, kurį davė 2-oji inžinerinių tinklų valdyba, kurioje įsidarbinau topo geodezininku. Po to metų bėgyje žadėjo suteikti vieno kambario butą. Ištesėjo žodį, gavau butą Taikos prospekte, prie žiedo. Apskritai, džiaugiuosi šeima. Žmona – nuostabi šeimininkė, gaminanti labai skanius patiekalus. Sūnūs irgi pasirinko gyvenimo kelius. Darius gyvena Šiauliuose, dirba draudimo kompanijoje, o Donatas eina mano pėdomis – tapo badmintono treneriu. Smagu prisiminti šeimyninio gyvenimo pradžią. Kai gimė Darius, jau tarnavau Kaliningrade, žvalgybos divizione. O kitos penkių dienų atostogos nukrito tarsi iš dangaus. Vieną rytą divizijos vadas sumanė surengti bėgimo varžybas aplink ežerą, laimėtojui pažadėjęs kelionę namo. Avėdamas kerzinius batus 6 kilometrų distancijoje aplenkiau bemaž 600 kareivių.

– Tapote žinomu treneriu. Ar sunkus specialisto kelias?

– Dirbti treneriu sekėsi. Neilgai trukus išauginau pirmąjį perliuką – Egidijų Jankauską, tapusi SSRS čempionu. Todėl teko atsisveikinti su geologais, nes reikėjo daug važinėtis po varžybas, stovyklas. Vargo buvo visokio, bet iš badmintono duoną valgiau. Tiesa, buvo juodas periodas, kai Lietuva atstatė nepriklausomybę. Viskas sugriuvo. Nebuvo kur eiti. O išgyventi reikėjo. Teko būti kontrabandininku. Į Lenkiją veždavau deficitines prekes – rūkytą mėsą, konservus, o atgal – dolerius. Kai buvo dvi muitinės, vieną miškais apeidavau, tempdamas rankines, lagaminus ar maišus. Lietuviai muitininkai buvo itin uolūs, o rusai ar lenkai pernelyg netikrindavo. Vieną kartą muitinėje sutikau dirbantį daugkartinį Lietuvos badmintono čempioną Juozą Baltrimą. Su juo ne tik daug metų kartu rungtyniaudavome, bet ir karčiosios išgerdavome. O tąkart sunku įsivaizduoti – jis apsimetė manęs nepažįstas. Ėmė raustis po mano mantą. Sakau: „Juozai, ką darai?“. O jis net nereagavo. Ne vienas aš taip stengiausi išgyventi. Į Lenkiją važinėdavosi net tuometis Klaipėdos sporto komiteto pirmininkas Aleksandras Ponimatkinas. O kartą turguje prie Vakarų laivų gamyklos pastebėjau kitą buvusį Sporto komiteto pirmininką – Joną Kiseliovą. Jis prekiavo kamuoliais, sportiniais bateliais, stalo teniso raketėmis, kamuoliukais.

– Dvejus metus gyvenote ir dirbote Prancūzijoje. Kokiais keliais atsidūrėte šioje šalyje?

– Prancūzijoje rankinį žaidė žinomas Kauno „Granito“ rankininkas Romas Dumbliauskas. Jis buvo vedęs mano žmonos seserį Genovaitę Kiudytę, žinomą Lietuvos lengvaatletę. R.Dumbliauskas, apsigyvenęs Elzaso regione šalia Vokietijos, atkreipė dėmesį, jog Prancūzijoje labai populiarus badmintonas. Tai pasistengė, kad atvykčiau dirbti į šią šalį. Kai nuvažiavau, nustebau, jog vien šiame regione buvo net 68 badmintono klubai, kurie varžėsi septyniose lygose.  Iš pradžių buvau vienas, vėliau atvyko žmona ir Donatas. Klubas išnuomojo namą už 2500 frankų. Kadangi man tai buvo brangu, išsinuomojau trijų kambarių butą už 1200 frankų. Badmintono klubas nupirko 22 arus žemių, ruošėsi man statyti sporto salę. Kadangi ten gaunamų pinigų užtekdavo nuo algos iki algos ir nemačiau prasmės dirbti šioje šalyje – susiruošiau grįžti į Klaipėdą. Tuo labai nuliūdinau prancūzus. Be to nepatiko žemyninis klimatas, o aš pripratęs prie jūros. Ir apskirtai, galvojau, nuvažiuosiu tik pusmečiui. Tiesa, dar kokia dešimt metų su prancūzais palaikėme ryšius, važiuodavau su savo auklėtiniais į jų turnyrus. Kai pradėjome pernelyg lengvai laimėti – pasidarė nebeįdomu.

– Ar dar kuo nors domitės be sporto?

– Užsikrėčiau kolekcionuoti senovinius laikrodžius ir raktus. Laikrodžių per 50, o raktų – net neskaičiavau. Labai mėgstu operą, baletą, klasikinę muziką. Mašinoje tik tokią ir klausausi. Net važiuojant į varžybas autobuse skamba klasika. Jaunuosius sportininkus auklėjau, kad kokio nors mėšlo neklausytų, o gerą muziką Bet dabartinis jaunimas su ausinukais užsikemša ir klausosi savų „balabeikų“.

– Gyvenote Klaipėdoje, tačiau pastaruoju metu įsikūrėte Doviluose. Kodėl?

– Pabėgau nuo miesto triukšmo. Ieškodami radome pirkti sklypą Doviluose. Nuvykus į vietą, kojos sulindo į žemę – supratome: čia gyvensime. Šalia – upelis, medžiai. Vėliau išsikasiau tvenkinį, nusipirkome ožkų, vištų, įsigijome du šunis. Manau, kad iš čia su žmona daugiau niekur nesikraustysime.