H. Saprykinas: „Smalsumas žaisti Irane įveikė nuogąstavimus“
Klaipėdietis Haroldas Saprykinas baigia krepšinio sezoną lietuviams egzotiškame Irane. Žaisti ir gyventi šioje islamo šalyje – buvo nemažas iššūkis iš kitokios kultūros atvykusiam 25-erių krepšininkui.
– Ar nebuvo baisu važiuoti į tokią šalį, kurioje vyrauja gana griežti įstatymai?
– Kai pirmą kartą išgirdau apie Iraną, buvo baisoka. Prisiklausius, prisiskaičius apie šią šalį, nebuvo didžiulio noro veržtis ten. Pasiteiravau Irane žaidusio Povilo Čukino, ten vyriausiuoju treneriu dirbančio pažįstamo serbo. Jie man papasakojo ir nuramino, kad Irane viskas gerai, yra tvarka. Tačiau buvo smalsu dėl nežinomybės: nežinai kaip ten bus realiai. Juolab kad kita kultūra. Tačiau ir norėjosi nuvykti, ypač tokiu laikotarpiu, kai daug kas uždaryta, negali pernelyg keliauti. Dabar Irane pakeliauju, pamatau ir dar darau tai, ką myliu. Žodžiu, buvo baisoka, bet ir įdomu.
– Kaip susiklostė, kad atsidūrei Irane? Pats ieškojai ar agentas surado klubą?
– Praėjusiais metais pasirašiau sutartį su nauja krepšinio žaidėjų agentūra. Po vasaros lygos, kurioje dalyvavau, agentas surado man komandą Irane. Paklausė manęs, ar sutinku vykti. Pačiam būtų, tikriausiai, labai sunku rasti tokį klubą, tokioje šalyje.
– Koks Irano komandų meistriškumas? Ar jų lygį kelia legionieriai, gal yra stiprių vietinių krepšininkų?
– Yra 16 komandų – dviejose grupėse po aštuonias. Keturios apatinės yra labai silpnos, keturios pirmaujančios – labai stiprios, ir aštuonios – vidutinio pajėgumo. Jos tarpusavyje gali laimėti viena prieš kitą. Yra daug amerikiečių. Jie priimti tam, kad trauktų klubus į priekį. Žaidžia ir kažkiek europiečių. Vieną lyderių ketverto ekipą sudaro vien iraniečiai. Tai Irano rinktinė, tik vilkinti ne nacionalinės komandos, o klubo marškinėlius. Ji dalyvauja ir pasaulio čempionatuose, ir olimpinėse žaidynėse. Pavyzdžiui, Hamedas Haddadis yra nemažai metų žaidęs NBA lygoje.
Irano krepšinis – labiau gynybinis, fizinis, jėgos, žaidimas – klampokas.
– Kokias sąlygas sudarė Tau ir kokios sąlygos yra Irano klube?
– Dėl koronaviruso pandemijos baimės visa komanda yra apgyvendinta (uždaryta) prabangiame penkių žvaigždučių viešbutyje. Čia ir maitinamės tris kartus per dieną. Atveža, kad patiems nereikėtų judėti. Viskas daroma, kad kuo mažiau išeitume į viešumą.
Salė, talpinanti apie 5 tūkst. žiūrovų, tokia senyvo pobūdžio. Šiaip viskas gerai, sąlygos labai puikios. Ko paprašysi, viską duos. Yra šeichai, kurie valdo komandą, ne kartą sulaukėme premijų už pergales.
– Kaip susiklostė santykiai su naujos komandos draugais?
– Iš pradžių buvo sunku. Vietiniai krepšininkai nelabai kalba angliškai. Vienintelis – vyresnis amžiumi komandos kapitonas – normaliai aiškiai bendrauja anglų kalba. Šiaip tai yra krepšinio terminai ir sutari. Ir pats pramokau jų kalbos žodžių. Iraniečiai labai draugiški, palaikantys, šilti žmonės. Kai komandoje gera atmosfera, tai ir gerai susišnekame. Su kai kuriais visam gyvenimui liksime draugais.
– Kas treniruoja tavo „Shahrdari“ komandą ir koks trenerių požiūris į krepšinį?
– Mūsų komandą treniruoja vietiniai specialistai. Yra skautas, rengiantis vaizdo peržiūras, fizinio parengimo treneris, vyriausiasis treneris. Supratimas apie krepšinį Irane kiek skiriasi nuo mūsų. Mūsų strategas anksčiau pats buvęs krepšininkas metikas. O aš irgi metikas. Tai man tinka jo požiūris. Treneris tikrai supranta krepšinį.
– Kaip vertini pats: kaip tau sekasi žaisti Irane?
– Savo pasirodymą vertinu normaliai. Stengiuosi atiduoti visas jėgas. Mano vidurkis per rungtynes – 12 taškų. Galėtų taškų būti ir daugiau, tačiau sezonui baigiantis, esu įsitikinęs, jų bus daugiau. Komandos atstovams patinka, kaip žaidžiu. Pripažinsiu, pradžia buvo sunki, kol „įsivažiavau“. Kaip sakoma: „Pramuši, o toliau jau viskas gerai“.
– Kiek ilgai dar ketini žaisti Irane ir kada žadi grįžti į Lietuvą?
– Komandoje, kurioje esu, mane labai pamilo, vadovams tikrai patinku. Turiu kontraktą vienam sezonui. Toliau bus matyti. Reguliarusis čempionatas baigsis kovo pabaigoje, o kiek dar tęsis sezonas, priklausys nuo atkrintamojo etapo rungtynių skaičiaus. Tuomet ir susidėčiau daiktus kelionei.
– Dar puoselėji planus grįžti į geresnį Europos klubą?
– Dabar įlindau į Azijos rinką. Ji tikrai nebloga. Jei čia „užsikabini“, yra geras variantas likti. Tačiau niekada neatmetu galimybės grįžti į Europos komandą.
– Ar pastebi kitų sporto šakų populiarumą Irane?
– Pirmoji Irane, kaip ir daugelyje šalių, sporto šaka – futbolas. Čia yra dvi kovinės komandos – „Persepolis“ ir „Esteghlal“. Pirmosios ekipos futbolininkai žaidžia raudonais marškinėliais, pastarosios komandos nariai – mėlynais. Kai ateina jų tarpusavio rungtynių diena, tvyro aukščiausio lygio priešprieša.
Irane labai populiarios imtynės, jie turi net pasaulio ir olimpinių čempionų.
– Kaip pavyksta prisitaikyti prie islamo būdo kasdienybėje?
– Dėl apribojimų, susijusių su koronaviruso pandemija, netenka susidurti su šios šalies išskirtiniu gyvenimu.
Pripratau, kad krepšininkai prieš varžybas meldžiasi. Pasitaiko įdomių įsitikinimų. Po to, kai keli krepšininkai patyrė traumas, atpirkimo ožiu tapo bloga aura. Tad po treniruotės buvo atvežtas vanduo iš jūros, turėjome rankas nusiplauti.
Po to, kai keli krepšininkai patyrė traumas, atpirkimo ožiu tapo bloga aura. Tad po treniruotės buvo atvežtas vanduo iš jūros, turėjome rankas nusiplauti.
– Kokio maisto ilgiesi?
– Maistas iš pradžių mane stebino. Visose patiekaluose labai daug ryžių. Juokavau saviškiams, kad laikausi ryžių dietos.
Esu makaronų mėgėjas, tai pasiilgstu pačių geriausių – itališkų makaronų. Dar trūksta gerų, skanių picų. Europietiškas maistas man yra geriausias, itališka virtuvė pati mėgstamiausia. Neprošal būtų ir mūsų cepelinai, šaltibarščiai.
Ten populiarioji aviena su ryžiais sumaišoma. Gaunasi kažkas panašaus į guliašą. Aš jau pripratau. Nesu išrankus maistui, tai nebuvo bėdos. Svarbu pasikrauti jėgų. Nieko nėra tokio, ko negalėčiau valgyti. O štai prie jų vietinio jogurto, mėtos skonio, vadinamo doogh, nepripratau. Tai visada atiduodu kuriam nors komandos nariui.
Rūgščių patiekalų, apie kurį šnekama Klaipėdoje, nepasitaikė. Penkių žvaigždučių viešbutyje patiekalai tikrai skaniai paruošiami.
– Kaip atrodo gyvenimas Bandare Abase? Ar mūsų pajūris gražesnis?
– Bandar Abasas – labai graži vieta, pajūris. Netoli, per Persijos įlanką, yra Dubajus. Čia labai daug daugiau žmonių nė Klaipėdoje. Visada šilta. Tai pats geriausias dalykas. O už Klaipėdos pajūrį tai tikrai nėra gražesnis. Klaipėda yra Klaipėda – savas gimtas kraštas.
– Tikriausiai spėjai įvertinti: klaipėdietės gražesnės, ar iranietės?
– Iraniečių grožio, dėl čadrų, nelabai ir pamatysi. Tačiau tikrai yra gražių, simpatiškų tamsių moterų. Tačiau klaipėdietės – pačios gražiausios. Net ir užsieniečiai man tai buvo sakę.
– Kodėl iki šiol nežaidei Klaipėdos komandoje (neskaitant LCC TU) – „Neptūne“ ar „Neptūne-Akvaservise“?
– Taip susiklostė. Tikriausiai būčiau žaidęs, jei nebūčiau išvykęs mokytis į Ameriką. Būčiau buvęs „Neptūno“ piramidėje. Grįžus iš Amerikos susiklostė kitas kelias. Tačiau niekada nesakykime „niekada“. Norėčiau vieną dieną sužaisti už gimto miesto komandą.
– Esi kilęs iš dviratininkų giminės, keista, kad nei tėtis, nei dėdė neužsodino Tavęs ant dviračio?
– Ir tėtis, ir dėdė buvo aistringi dviračių mėgėjai. Kaip supratau, tai buvo nuspręsta šeimoje, kad pasirinkčiau ne dviračių sportą, o kitą sporto šaką. Važiuoti dviračiais neliepė ir net nebuvo kalbų. Nuvedė mane septynmetį į krepšinio treniruotę. Ir nuo tos pačios pirmos dienos užsikrėčiau oranžiniu krepšinio virusu. Buvo periodas, kai vienu metu lankiau krepšinio ir futbolo treniruotes. Tačiau vėliau nėjo suderinti laiko ir teko rinktis. Nugalėjo meilė krepšiniui.
– O gal kartais, slapčia nuo tėvo, garsiojo Arnoldo Saprykino, užsėdi ant dviračio, praleki per Klaipėdą ar nuleki iki jūros?
– Tai, aišku. Turiu dviratį. Vasara jis būna mano pagrindine transporto priemone. Kur reikia nuvykti, visur važiuoju dviračiu.
